Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Jonos knygą greičiausiai užrašė pats Jona. Taip sakau, nes knygoje atskleistos Jonos mintys ir maldos, kurių nei vienas kitas, tik pats Jona galėjo žinoti. Jonos, kaip tikro istorinio veikėjo, tikrumą įrodo 2 Karalių knyga. Senas rabinas pamini jį “… pranašą Joną, Amitajo sūnų, iš Gat Hefero” (2 Karalių 14, 24-25). Pats Viešpats Jėzus Kristus kalbėjo apie Joną kaip apie tikrą, senovėje gyvenusį pranašą. Atsiverskim Evangelijos pagal Matą 12-ąjį skyrių. Atsistokime ir perskaitykime ką Jėzus pasakė apie Joną:

“ Jis jiems atsakė: „Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje. Ninevės žmonės teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo, išgirdę Jonos pamokslą, o štai čia daugiau negu Jona.” (Matthew 12, 39-41)

Atsiverskime ir paskaitykime Luko 11, 29-30.

“ Minioms gausėjant, Jis pradėjo kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai.” (Luko 11, 29-30).

Galite atsisėsti.

2 Karalių knyga suteikia mums istorinės informacijos apie Joną. Evangelijoje pagal Luką Jėzus Kristus mini Joną kaip ženklą, o evangelijoje pagal Matą Jona aprašomas kaip jo paties palaidojimo ir prisikėlimo trečią dieną ženklas. Taigi Senasis Testamentas aprašo Joną kaip tikrą asmenį ir pats Kristus pasako mums, kad Jonos mirtis ir prisikėlimas yra paties Kristaus mirties ir prisikėlimo pranašystė.

Ponas Vinstonas Čerčilis gerai pasakė: “Mūsų neįtikina (liberalūs) profesoriaus Gradgrindo ir dr. Dryasdusto tomai. Mes galime būti tikri, kad visi tie dalykai įvyko taip kaip aprašoma Šventuosiuose Raštuose.” (Citavo Dr. J. Vernonas McGee, Thru the Bible, volume III, note on Jonah, Introduction, p. 738).

+ + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + +
MŪSŲ PAMOKSLUS JAU GALITE SKAITYTI SAVO TELEFONE.
APSILANKYKITE WWW. WWW.SERMONSFORTHEWORLD.COM
PASPAUSKITE ANT ŽALIO MYGTUKO SU ŽODŽIU „APP“
VYKDYKITE INSTRUKCIJOS NUORODAS.

+ + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + +

I.  Pirma, Jonos pašaukimas.

“Viešpats tarė Amitajo sūnui Jonai: „Eik į Ninevę, didį miestą, ir šauk prieš jį…“.” (Jona 1, 1-2)

Trečia eilutė:

“Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties.” (Jonos 1, 3)

Aš suprantu Joną. Jonos knyga yra viena iš mano mėgstamiausių Senojo Testamento knygų. Jona bėgo nuo Viešpaties veido. Aš to nedariau. Žinojau, kad esu pašauktas būti misionieriumi, tačiau buvau toks vargšas, kad netikėjau, jog galiu pabaigti koledžą. Man buvo būtina baigti koledžą ar seminariją, kad galėčiau tapti Pietų baptistų misionieriumi. Jaučiausi kaip Jona. Žinojau, kad buvau pašauktas, tačiau bandžiau bėgti nuo Dievo veido bijodamas nepabaigti koledžo. Dievas man sakė padaryti kažką neįmanomo.

Vienas seminarijos studentas man pasakė: “Aš negaliu pasišvęsti tarnauti, nes žinau, kad palūšiu ir perdegsiu”. Jis bijojo, kad jam gali nepavykti. Mąsčiau apie tai ir pasakiau sau: “Daug kartų jau esu palūžęs ir perdegęs tad nebebijau šito”.

Baimė laiko Dievo pašauktus žmones nuo tarnystės. Visada tai yra baimė. Šis jaunuolis apie kurį kalbėjau buvo tikras čempionas visuose dalykuose, kuriuos darė, tačiau atsiduoti tarnystei jis bijojo. Jo jaunesnysis brolis apie jį sakė: “Mano brolis gali padaryti bet ką”. Tačiau jis negalėjo išsilaisvinti baimės palūžti ir perdegti. Jis buvo aukšto ūgio, gero sudėjimo ir apdovanotas pamokslininkas. Nepaisant to jis bėgo nuo Viešpaties veido, nes bijojo!

Jaunuoliai, leiskite jums pasakyti ko išmokau iš gyvenimo – jūs galite padaryti bet ką kam Dievas yra jus pašaukęs – bet ką. Biblija sako: “Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina” (Filipiečiams 4, 13). Aš savo gyvenimu įrodžiau ir žinau, kad tai yra tiesa. Štai man jau virš aštuoniasdešimt metų, sergu vėžiu, kelių reumatiniu artritu, tačiau nebijau nors du pikti žmonės išsivedė tris ketvirčius mūsų bažnyčios per baisų skilimą. Taip, esu ramus kaip mažas kūdikis savo mamos rankose. Ar aš bijau? Sąžiningai sakau – nebijau nė truputėlio! Mano senelė sakydavo: “Nieko nebijok išskyrus savęs”. Šio posakio ji išmoko iš prezidento Franklino D. Ruzvelto per Didžiąją depresiją. Aš įsitikinau, kad mano senelė buvo teisi!

Aš taip pat supratau, kad negalima pabėgti nuo Viešpaties veido. Kodėl? Nes Dievas eina su tavimi kur tik tu beitum, štai kodėl! Tu gali bėgti į Tarsą kaip ir Jona, tačiau Dievas yra ten kur tu nemažiau nei anksčiau! Dievas nepaleis pamokslininko taip lengvai.

Pažinojau vieną vyrą, kuris buvo alkoholiku. Vėliau išsiaiškinau, kad jis gėrė tam, kad numalšinti savo protą, nes Dievas buvo jį pašaukęs, o jis bijojo paklusti Dievo pašaukimui. Jis kiekvieną vakarą gėrė, kad nuslopintų savo baimę. Jo vardas buvo Johnas Birchas, jis su manimi mokėsi seminarijoje ir jis visą laiką slapstėsi, kad išgėrinėja!

Pažinojau kitą vyrą vardu Alana. Aš atvežiau Alaną pas Kristų, tačiau su juo buvo labai sunku. Kodėl? Alanas bijojo, kad jei jis bus išgelbėtas jis pateks į dangų! Kodėl jis bijojo patekti į dangų? Jis man vieną dieną sako: “Ten susitiksiu vėl su savo tėvu ir jis ant manęs labai pyks, kad aš netapau reformatų bažnyčios kunigu kaip jis”. Alanui buvo šešiasdešimt. Sekmadieniais jis lankė reformatų bažnyčią ir bijojo būti išgelbėtas dėl to, kad bijojo pamatyti nuviltą tėvą danguje! Jis buvo kankinamas šios minties daugiau nei keturiasdešimt metų. Man pavyko jį įtikinti, kad jo tėvas nusišypsos ir apsikabins jį kaip tėvas sūnų paklydėlį po to kai jis grįžo namo. Alanas buvo pirmas asmuo, kurį atvedžiau pas Kristų!

Man mokantis seminarijoje vieno iš mūsų susirinkimų metu buvo išgelbėta mergina. Ji buvo labai kukli ir aš pastebėjau, kad jaudinos, tad nuėjau pasikalbėti su ja. Ji pasakė: “Aš bijau pasakyti savo mamai, kad esu išgelbėta”. Aš jau pasakiau: “Eik ir pasakyk jai. Ji nesupyks”. Aš klydau. Kada jos mama sužinojo, kad ji buvo išgelbėta ji išmetė ją iš namų. Mačiau mergaitės ašaras. Tada jai pasakiau: “Leisk man pasikalbėti su tavo mama”. Pasipuošiau kostiumu, užsirišau kaklaryšį ir nuėjau pasimatyti su jos mama. Kada ji sužinojo kas esu ji pradėjo ant manęs rėkti. Galiausiai man pavyko įeiti į vidų ir aš paklausiau: “Kodėl neleidžiate savo dukrai grįžti namo”? Ji pasakė: “Galėjau pakęsti ją kai ji vartojo narkotikus ir užsiminėjo seksu, bet dabar ji krikščionė! Nenoriu jos matyti savo namuose”.

Vargšė mergaitė persikraustė į kažkieno namą iš bažnyčios, susirado darbą ir užbaigė koledžą. Ji susituokė su puikiu krikščioniu vyru. Suprantama mama neatėjo į vestuves. Jauna pora išvyko misionieriais į kažkurią Europos šalį. Mes siunčiame jiems pinigų kiekvieną mėnesį.

Vieną dieną aš išgirdau, kad prie jos durų buvo susikaupusi laikraščių krūva. Į namą įsilaužė policija ir rado jos mamą mirusią ant žemės su pusiau baigtu degtinės buteliu!

Kiek skausmo ir ašarų ta mergina patyrė kol tapo krikščione ir misioniere! Ji mylėjo Jėzų, įveikė savo baimes ir sekė Jėzumi kur ją pašaukė! Ji buvo dvasinga mergina, girdėjo Jėzų ir jam pakluso.

Atsistokime ir paskaitykime ištrauką iš evangelijos pagal Matą.

“Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti ‘sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais’. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.” (Mato 10, 34-39)

Galite atsisėsti.

Žinau, kad kai kurie turite tėvus, kurie stengsis kiek įmanydami jus įtikinti palikti bažnyčią. Atsiminkite šios merginos drąsą ir sekite jos pavyzdžiu. Jei taip darysite, jie kurį laiką bus labai pikti ant jūsų. Tačiau kada jie pamatys jūsų pasikeitusį gyvenimą jie galiausiai po kurio laiko ateis į bažnyčią kartu su jumis. Tačiau jums turi užtekti drąsos sekti Kristumi net jei jie niekada jūsų nebepriims! Nebūkite kaip Jona ir nebandykite bėgti nuo Viešpaties veido!!!

Kinų bažnyčioje turėjau du artimus draugus – Beną ir Jacką. Bena buvo nusiteikę maištingai dr. Lino atžvilgiu. Galiausiai jis su savo mergina paliko bažnyčią. Daugiau jo nebemačiau. Jackas mokėsi farmacijos, tačiau ji jam nepatiko. Jis baigė Talboto seminariją ir tapo pamokslininku. Jis man buvo artimas draugas. Jo vestuvėse buvau pabroliu. Jis man parašė: “Po kelių metų išgelbėjimo vaisius sunoko ir pas mano tėvą ir motiną … Mačiau kaip mano tėvas tarnavo Sekmadienio mokykloje darydamas įtaką studentų gyvenimams ir prisidėdamas prie bažnyčios augimo”.

II. Antra, Jonos kančia.

“Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties į Taršišą. Jis pasiekė Jafą, kur rado laivą, plaukiantį į Taršišą, sumokėjo už kelionę ir, įsėdęs į jį, su kitais plaukė į Taršišą nuo Viešpaties akivaizdos. Viešpats pasiuntė smarkų vėją. Kilo didelė audra jūroje, ir laivui grėsė pavojus sudužti.” (Jonos 1, 3-4)

Pastebėkite – Jona žinojo, kad audra buvo nuo Viešpaties.

“Jis jiems atsakė: „Imkite mane ir meskite į jūrą! Tada jūra jums nurims; nes aš žinau, kad dėl manęs kilo ši baisi audra“.” (Jonos 1, 12)

Galiausiai jūreiviai paėmė Joną, išmetė jį į jūrą ir jūra nurimo.

“Viešpats paruošė didelę žuvį Jonai praryti. Jis išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis. Tada Jona iš žuvies pilvo meldėsi Viešpačiui, savo Dievui:” (Jonah 1, 17 – 2, 1)

Kurį laiką man buvo sunku patikėti šios istorijos tikrumu, tačiau vėliau pamačiau, kad šis įvykis yra Jėzaus paveikslas. Jėzus mirė ant kryžiaus, buvo palaidotas ir tada prisikėlė iš mirusių.

Vėliau perskaičiau ką dr. M. R. DeHaanas sakė apie Joną ir didžiulę žuvį. Dr. DeHaanas sakė, kad Jona buvo mirę didelės žuvies viduje:

Ši knyga pranašystė apie prisikėlimą. Pats Viešpats Jėzus pasakė, kad taip kaip Jona buvo ženklas Nineviečiams, jis bus ženklu savo kartai prisikeldamas iš mirusių … Maža Jonos pranašystės knyga iliustruoja ir moko apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą. (Thru the Bible, note on Jonah’s resurrection from the dead, volume III, p. 739).

Pažiūrėkite Jonos 1, 17.

“Viešpats paruošė didelę žuvį Jonai praryti. Jis išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis.” (Jonos 1, 17)

Atkreipkime į šiuos svarbius paskutiniuosius žodžius Jonos knygoje:

“Išgelbėjimas yra iš Viešpaties.” (Jonos 2, 9b)

Trumpam sustosiu ir pasidalinsiu keletu minčių iš Jonos kančių didelėje žuvyje.

Vieną vakarą beskaitydamas Jonos knygą pastebėjau kažką ko ankščiau nemačiau. Įprasta manyti, kad prabudimai “įsižiebia” dėl išorinių aplinkybių. Ne vienas gerai žinomas pamokslininkas sako, kad korona virusas įžiebs prabudimą. Aš visiškai tuo netikiu!!! Tai yra Finėjaus mintis ir tai yra netiesa.

Štai jums tikrasis prabudimo faktas – prabudimas “įsižiebia” (nekenčiu šito žodžio, kurį naudoja naujieji evangelikai) prabudimas yra įžiebiamas paties Dievo “Išgelbėjimas yra iš Viešpaties” (Jonos 2, 9b).

Bet štai ką tą vakarą pastebėjau – skaitydamas apie didžius istorinius prabudimus pamačiau, kad visi didieji prabudimai prasidėjo nuo vadovų kančių. Paminėsiu kelis iš jų.

Jonas Veslis. Paminėsiu keliatą iš kančių, kurias jis patyrė prieš Pirmąjį didįjį prabudimą. Jis nebuvo sėkmingas misionierius Džordžijoje. Jis išgyveno demonų puolimus. Jis išgyveno gaisrą, per kurį vos nemirė. Jo draugas Whitefieldas nutraukė su juo draugystę. Jis buvo apšmeižtas jo paties denominacijos. Jis buvo apšmeižtas jo tėvo bažnyčioje ir jam buvo uždrausta dalyvauti Viešpaties vakarienėje. Jis vedė moterį, kuri išrovė jam plaukų kuokštą ir jį paliko. Tada Veslis patyrė tikras Sekmines. Tik tada jis patyrė kas yra Sekminės! Tūkstančiai žmonių stovėdavo šaltame ore norėdami jį išgirsti. Apie jo gyvenimą ir darbus rašė karaliaus patarėjas: “Joks kitas asmuo nepadarė tiek įtakos žmonių protams. Nei vienas nepalietė tiek daug širdžių. Joks kitas vyras tiek nenuveikė dėl Anglijos.” Vieni leidėjų namai neseniai pasakė, kad Jonas Veslis buvo “vienas iš garsiausių pamokslininkų nuo apaštalų laikų”.

Marie Monsen. Ji pradėjo melstis ir pasninkauti už Kiniją. Velnias įmetė ją į kalėjimą, prirakino grandine kaip didžiulė gyvatė. Išėjusi iš kalėjimo, be pagalbos ir palaikymo, vieniša moteris misionierė, kuri išmeldė didžio prabudimo kuris tęsiasi iki šiandien Kinijos namų bažnyčiose.

Jonathanas Goforthas. Jis su žmona nuvyko į Kiniją kur labiau daug kentėjo. Keturi jų vaikai mirė. Ponas Goforthas pats vos nemirė du kartus. Savo mirusius vaikus turėjo išsivežti vežimu, kad palaidotų juos krikščioniškai. Norėčiau turėti daugiau laiko ir papasakoti apie Gofortho ir jo vaikų kančias daugiau. Kada jų mažylė Konstanca mirė jos kūnelis buvo paguldytas šalia jos sesers kapo per jos gimtadienį 1902 m. spalio 13 d.
     Tik tada prabudimo ugnis iš Dievo nusileido ant Gofortho susirinkimų. Štai kaip jis pasakoja: “Mes meldėmės ir tai prasidėjo staiga su stipriu griaustiniu … Taigi viskas prasidėjo malda. Nebuvo galima to sustabdyti ar kažkaip pakeisti … Vyrai ir moterys patyrė Dievo jėgą … Kai kurie, kurie klaidžiojo be Dievo sugrįžo pas jį ir viešai išpažino savo nuodėmes … Nebuvo jokio sumišimo. Visas susirinkimas susivienijo maldoje … Mes melsdavomės ant kelių ir po to atsistodavome, koks tai buvo šlovingas patyrimas! Mes nulenkdavome galvas ir klausydavomės Dievo balso, kuris mums sakė: “Būkit ramūs ir žinokit, kad aš esu Dievas.”” Mes išmokome, kad tai ne iš mūsų, bet iš Dievo dvasios.
     Minia žmonių, daugiau ne 700 būriavosi priekyje išpažinti savo nuodėmes … Buvo sunku nutraukti susirinkimą. Kiekvienas susirinkimas tęsdavosi apie tris valandas. Tiesa sakant kiekvienas susirinkimas tęsdavosi visą dieną su pertraukomis … Goforthas pasakydavo trumpą pamokslą raginantį ieškoti gyvenimo. Tai buvo eiliniai reformatai, paprasti žmonės šaukiantys Dievo malonės … Vienas stiprus reformatų pastorius buvo rastas vienas savo kambaryje melsdamasis ir dejuodamas sielos kančiose. Goforthas pasakė taip: “Tokios tiesios ir paprastos maldos darė nuostabius dalykus! Buvo didelis įkvėpimas būti tokioje atmosferoje”.
     “Baltieji misijonieriai kartu su Kinijos broliais išpažinėjo savo nuodėmes, nusikaltimus ir netobulumus. Tai buvo visų susivienijimo laikas – kinas su kinu, misionieriai su kinais, visi buvo suvienyti Kristuje. Kristus visiems mums sakė: “Kad visi būtų viena … Aš esu juose ir trys manyje, irk ad jie būtų padaryti tobuli viename.””

Mes esame turėję tokių susirinkimų ankstesnėje bažnyčioje, kurie išoriškai atrodė panašiai kaip dr. Gofortho susirinkimai Kinijoje. Pasakiau “išoriškai” su tikslu. Dauguma mūsų bažnyčios “lyderių” melavo Dievui išpažindami savo nuodėmes. Dr. Tozeris pasakė: “Jie padarė dvi nuodėms – melavo ir melavo Dievo vardu!” Kreightonas melavo dr. Caganui kada jis sakė, jog jam nereikia “pamokslauti, kad jaustųsi pilnavertišku. Taip šis liūdnas mažas vyras tapo labiau panašiu į Judą, kuris išdavė Kristų, po to buvo kaip Petras, kuris nuoširdžiai atgailavo.

Tikrasis prabudimas Jonathano Gofortho laikais buvo labai panašus su tikruoju prabudimu, kurį asmeniškai stebėjau kol dar buvo gyvas dr. Timothy Linas Pirmoje baptistų bažnyčioje 1960-ųjų metų pabaigoje. Nebuvo jokio pabrėžtinumo „Šventosios Dvasios dovanoms“, buvo paprasčiausias nuoširdus pabrėžtinumas maldai ir atgailai. Liūdna, tačiau atrodo, kad „įtikinimas ir atgaila“ kai kam buvo tik nenuoširdi emocija. Man vis dar keista kaip tokie vyrai kaip Kreightonas ir Griffithas galėjo pagalvoti, kad jie gali apgauti Dievą! Koks aklumas!!!

Šį pamokslą rašiau savo vonioj prieš kelias dienas. Sėdėjau ant vonios krašto ir nežinau kaip, bet nukritau atbulas į vonią ir su galva trenkiau į kitą vonios galą. Įsmukau į vonią ir susidaužiau galvą. Gulėjau vonioje, o kojos kabojo pakibusios virš manęs. Bandžiau išsilaisvinti, tačiau negalėjau. Gulėdamas pagalvojau, kad susilaužiau kaklą. Pajudinęs kojų pirštus supratau, kad stuburas man nelūžo.

Kol gulėjau tokioje baisioje padėtyje velnias man pakuždėjo, kad mes niekada nesulauksim prabudimo. Tada Dievas man parodė, kad didžiausi prabudimai istorijoje atėjo po tokių žmonių kaip Veslis, Marie Monsena, Jonathanas Goforthas ir Johnas Sungas didelių išbandymų ir kančių. Taip pat kaip Jona žuvies pilve buvo išbandytas ir tik po to Dievas siuntė per juos prabudimą. Ar galime išmelsti prabudimo? Galbūt. Turime būti labai nuoširdūs ir labai patikimi kitu atveju Dievas nesiųs mums tikro prabudimo, kurio kai kurie iš mūsų meldžiame tiek metų!

Taip kaip Jona buvo žuvies pilve tris dienas, pastorius Richardas Wurmbrandas 14 metų išbuvo komunistiniame kalėjime. Tris metus iš keturiolikos jis praleido vienutėje ir matė tik savo prižiūrėtojus ir kankintojus. Kodėl Dievas leido Wurmbrandui eiti per visa tai? Jei skaitysite jo knygas suprasite, kad Dievas naudojo kalėjimą mokindamas jį mylėti ir būti teisingo nusistatymo. Nesu sutikęs nuoširdesnio žmogaus nei Richardas Wurmbrandas. Vienutėje jis išmoko kalbėti nuoširdžiai ir pamokslavo visam pasauliui. Maži vyrai kaip Kreigtonas ir Griffithas niekada nebuvo nuoširdūs. Jie melavo pačiam Dievui. Jie “išpažino” nuodėmes, kurias jie patys išsigalvojo.

Lengva pamatyti, kad tokie žmonės kaip Jonas Veslis, Marie Monsen ir Jonathanas Goforthas buvo nuoširdūs žmonės. Toks buvo ir Jona!

Dr. A. W. Tozeris pasakė: “Jei mes esame kvaili mes galime metų metus praleisti veltui maldaudami prabudimo aklai nematydami jo reikalavimų ir gyventume laužydami įstatymus. Arba mes galime dabar paklusti ir mokytis paklusnumo palaiminimo. Dievo Žodis yra prieš mus. Mums tik reikia skaityti ir daryti tai kas čia parašyta ir prabudimas ateis natūraliai kaip pjūtis ateina po arimo ir sėjimo.” (“What About Revival? – Part I”). Dievas iš mūsų tikisi nuoširdumo!

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.