Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Alberas Kamiu ir Jeanas-Paulas Sartras buvo du filosofai, kurie išpopuliarino egzistencializmą. Jų filosofija vadovaujasi dauguma šiuolaikiškai mąstančių žmonių, nors jie to ir nesupranta. Dr. R. C. Spraulas pasakė: „Mes susiduriame su egzistencializmu kiekvieną dieną, ir jis susijęs su kiekvienu mūsų kultūros aspektu (...) jis daro įtaką mums kiekvieną dieną“. (Dr. R. C. Sproul, Lifeviews, Fleming H. Revell, 1986, p. 49)

Pagrindinė A. Kamiu ir J. P. Sartro egzistencializmo idėja pabrėžia „žmogaus fundamentalų vienišumą bedieviškame pasaulyje“ (Dr. John Blanchard, Does God Believe in Atheists?, Evangelical Press, 2000, p. 138).

Ar R. C. Sproulas teisus sakydamas, kad mes su šia „filosofija susiduriame kasdien“? Manau, kad taip. Todėl vienišumo tema yra labai opi ypač tarp jaunų žmonių. Net nesuprasdamas, iš kur atėjo tokia filosofija ir kas ją paskleidė, tu jauti tai - „žmogaus fundamentalų vienišumą bedieviškame pasaulyje“. Šiame posakyje yra dalis tiesos. Kiekvienas jaunuolis tai yra patyręs - „žmogaus fundamentalų vienišumą bedieviškame pasaulyje“.

Galima jaustis vienišam pilname žmonių kambaryje. Galite būti vakarėlyje, pilname žmonių prekybos centre, tačiau vis tiek jaustis vieniši. Vienas paauglys mūsų pastoriui dr. Hymersui pasiguodė: „Aš esu toks vienišas, nežinau net ką daryti“. Po savaitės jis nusižudė. Dauguma jaunuolių tikra šio žodžio prasme kankinasi dėl vienatvės. Tai yra egzistencializmo pasėkmės, kurios prasiskverbė į „visas mūsų kultūros sritis“.

Vienišumas yra problema, tačiau ar yra vaistų nuo jo? Kas gali padėti? Vaistai yra, reikia asmeniškai pažinti Jėzų Kristų ir tapti Dievo šeimos dalimi vietinėje bažnyčioje. Mes atsakome egzistencializmo siaubui, kada teigiame: „Kodėl turėtum būti vienišas? Grįžk namo – į bažnyčią! Kodėl turėtum būti prarastas? Grįžk namo pas Dievo Sūnų Jėzų Kristų!“ Tokiu būdu mes atsakome A. Kamiu bei J. P. Sartrui ir apskritai egzistencializmui! Mes taip atsakome skausmų varginamam, vienišam, izoliuotam, beprasmiui šiuolaikiniam pasauliui! Šaúk tai garsiai! Šnibždėk tai! Kalbėk apie tai tolimiems ir artimiems! Kodėl turėtum būti vienišas? Grįžk namo – į bažnyčią! Kodėl turėtum būti prarastas? Grįžk namo pas Dievo Sūnų Jėzų Kristų!

Tačiau yra tokių, kurie nori vieno be kito. Jie nori draugystės su vietine bažnyčia be atsivertimo į Jėzų Kristų. Tačiau taip niekada nebus! Tie du dalykai visada eina kartu. Taip yra su krikščionybe – draugystė bažnyčioje ir atsivertimas į Kristų yra labai susiję. Jie vasada eina kartu. Negali turėti vieno be kito.

Štai kas nutinka, kada bažnyčioje bandai išlaikyti draugystę be atsivertimo. Ankščiau ar vėliau draugystė nutrūks. Ankščiau ar vėliau ji nutrūks. Apie tai kalba ir mūsų tekstas:

„Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.“ (1 Jono 2, 19)

Dr. W. A. Criswellas pasakė: „Kai kurie išėjo iš bažnyčių (...) jų išėjimas parodė, jog nei gelbstinčio tikėjimo, nei tikros bendrystės nebuvo“ (The Criswell Study Bible, pastaba prie 1 Jono 2, 19).

„Jie išėjo iš mūsų, tačiau jie iš tiesų ir nebuvo su mumis. Nes jei jie būtų priklausę mums, jie būtų su mumis ir pasilikę. Jų išėjimas parodė, kad nei vienas iš jų nepriklausė mums“. (1 Jono 2, 19 NIV vertimas)

Pagalvokime apie šį tekstą giliau.

+ + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + +

MŪSŲ PAMOKSLUS JAU GALITE SKAITYTI
SAVO MOBILIAJAME TELEFONE.
APSILANKYKITE WWW.SERMONSFORTHEWORLD.COM.
PASPAUSKITE ŽALIĄ MYGTUKĄ SU ŽODŽIU “APP”
ATLIKITE NURODYTUS VEIKSMUS.

+ + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + +

I. Pirma, ką jie padarė?

Dr. Criswellas pasakė: „Kai kurie išėjo iš bažnyčių“. Be jokios abejonės, jie buvo prisijungę prie bažnyčių, nes jiems patiko bendrystė. Ankstyvosiose bažnyčiose egzistavo gili draugystė skirtingai nei šaltame ir beširdžiame Romos pasaulyje. Žmonėms patiko šiluma ir draugystė, kurią jie rasdavo bažnyčioje:

„Šlovindami Dievą, ir turėjo malonę visų žmonių akyse.“ (Apd 2, 47)

Tačiau jie greitai suprasdavo, jog krikščionio gyvenimas ne visada yra lengvas. Kai kurie, tai supratę, išeidavo. Apaštalas pasakė:

„Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Krescentas – į Galatiją, Titas – į Dalmatiją. Vienas Lukas tėra su manimi. (2 Timotiejui 4, 10-11)

Demas, Krescentas ir Titas pasitraukė atėjus sunkumams.

Ar taip nutinka ir šiandien? Žinoma, taip. Žmonės kurį laiką lankosi bažnyčioje. Jiems patinka bendrystė bažnyčioje. Viskas atrodo labai gerai. Tačiau vėliau kažkas atsitinka. Girdėjau apie vieną asmenį, kuris sekmadienio rytą nuvyko į Las Vegasą. Tam žmogui patikdavo ateiti į bažnyčią, tačiau Las Vegasas jį traukė dar labiau! Kai kuriems iš mūsų kalėdiniai ir naujametiniai vakarėliai atrodo nuobodūs. Juos traukia pasaulio vakarėliai ir festivaliai, tad jie palieka bažnyčias. „Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. (1 Jono 2, 19)

II. Antra, kodėl jie išėjo?

Mūsų tekstas sako: „jie nebuvo mūsiškiai; Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis“ (1 Jono 2, 9). Komentuodamas 1 Jono 2, 19 dr. J. Vernonas MacGy pasakė:

„Kaip galima sužinoti, ar jis/ji yra Dievo vaikas? Ankščiau ar vėliau žmogus atsiskleis visu gražumu ir paliks Dievo susirinkimą, jeigu jis nėra Dievo vaikas. Jis atsitrauks nuo krikščionių, tikinčiųjų kūno, ir išeis (...) atgal į pasaulį (...) Daug yra tų, kurie išpažįsta, kad yra krikščionys, tačiau iš tiesų jie nėra krikščionys (J. Vernon McGee, Th.D., Thru the Bible, Thomas Nelson Publishers, 1983, volume V, p. 777).

Nekomentuosiu Alberto Barnso žodžių iš jo klasikinio Biblijos komentaro:

Jei jie būtų mūsiškiai. Jei jie būtų buvę tikri ir atsidavę krikščionys. Be jokios abejonės, jie būtų likę su mumis (...) Jei jie būtų tikri krikščionys, jie niekada nebūtų palikę bažnyčios. Jonas bendrąja prasme taip tai pasako, lyg tai būtų universali tiesa be išlygų. Jei kas nors iš tiesų yra „vienas iš mūsų“, jeigu jie yra tikri krikščionys, jie neišeis iš bažnyčios ir niekada nenutols. Šis pareiškimas taip pat moko, kad jei kas nors palieka bažnyčią, tai yra aiškiai įrodantis faktas, kad jie niekada neturėjo jokio tikėjimo, nes jei jie būtų turėję tikėjimą, jie būtų pasilikę bažnyčioje. (Albert Barnes, Notes on the New Testament, Baker Book House, 1983 reprint of the 1884-85 edition, note on I John 2:19).

Jėzus pasakė:

„Ant uolos – tai tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie kurį laiką tiki, o gundymo metu atkrinta.“ (Luko 8, 13)

III. Trečia, kaip tai pataisyti?

„Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.“ (1 Jono 2, 19)

Matthew Henris pasakė:

Viduje jie nebuvo tokie kaip mes. Jie nebuvo mūsiškiai; jie iš širdies nepakluso mums perduotam sveikam mokslui; jie nebuvo susieti su mūsų galva Kristumi (Matthew Henry’s Commentary on the Whole Bible, Hendrickson, 1996 reprint, volume 6, p. 863).

Jie nebuvo susieti su Kristumi. Jie nebuvo „mūsiškiai“. Dr. McGee apie šią vietą pasakė:

Jonas išsako labai stiprų ir rimtą pareiškimą, kuris galioja mums ir šiandien. Viešpats Jėzus pasakė labai religingam vyrui Nikodemui, kad jam reikia atgimti iš naujo. Jis jam pasakė (...) „Jei žmogus negims dar kartą, jis nematys Dievo karalystės“ (Jono 3, 3). Jonas čia sako: „Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai”. Jie atrodė, kad yra tikri Dievo vaikai, tačiau iš tiesų jie tokiais nebuvo (J. Vernon McGee., ibid.).

Dr. McGee sako, kad jūs turite būti atgimę iš naujo, kad būtumėte „mūsiškiai“. Jūs turite priklausyti Kristui. Jūs priklausote Kristui, kai atgimstate iš naujo. Jėzus pasakė:

„Jums reikia gimti iš naujo” (Jono 3, 7)

Vaistai nuo atsitraukimo yra naujasis gimimas! Tai atsitinka, kai jūs pripažįstate savo nuodėmes ir ateinate pas Kristų. Kada ateisite pas Jį, Jis jus priims ir nuplaus jūsų nuodėmes savo Krauju. Galite tuo neabejoti, nes Jis pasakė:

„Ateinančio pas mane aš neatstumsiu.“ (Jono 6, 37)

Kada ateini pas Kristų ir su Juo susijungi, atgimsti iš naujo. Tavo nuodėmės yra atšaukiamos ir tu tampi Dievo vaiku. Tik kada atgimsti iš naujo, tampi gyvu vietinės bažnyčios nariu. Egzistencializmas yra pašalinamas, kada tampi krikščioniu ir atgimsti iš naujo. „Žmogaus fundamentalus vienišumas bedieviškame pasaulyje“ yra išgydomas ir pataisomas, kada susitinki su prisikėlusiu Kristumi, dėl ko tampi vietinės bažnyčios gyva dalimi. Jėzus pasakė:

„Ateinančio pas mane aš neatstumsiu.“ (Jono 6, 37)

Kodėl turėtum likti prarastas? Grįžk namo – pas Dievo Sūnų Jėzų Kristų!

C. H. Spurgeonas yra pasakęs pamokslą „Gyvenimas, kuris įrodo meilę“. Pamokslas paremtas Jono 3-ojo skyriaus 14-aja eilute:

„Mes žinome, jog iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka mirtyje.“ (1 Jono 3, 14)

C. H. Spurgeonas pasakė:

Kol negimsti iš naujo, niekada nesuprasi Dievo malonės reikšmės. Turi gauti naują gyvybę, pereiti iš mirties į gyvenimą, - kitaip nesuprasi šių dalykų (...) „Mes žinome, kad iš mirties esame perėję į gyvenimą, nes mylime brolius“. Taigi broliai, jei mes sakome, kad mylime Dievo žmones, nes jie yra Dievo žmonės, tai yra ženklas, kad esame perėję iš mirties į gyvenimą (C. H. Spurgeon, “Life Proved by Love,” The Metropolitan Tabernacle Pulpit, Pilgrim Publications, 1976 reprint, volume XLIV, pp. 80-81).

Iš mirties į gyvenimą mes pereiname atsiversdami, todėl mes mylime brolius vietinėje bažnyčioje!

Jei vertini draugystę, kurią radai šioje bažnyčioje, įsitikink, kad patyrei atsivertimą. Tai pats svarbiausias dalykas. Kristus yra „klijai“, kurie riša vietinės bažnyčios bendrystę!

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Jack Ngann:
“Blest Be the Tie that Binds” (John Fawcett, 1740-1817).