Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Kam Kristus tai pasakė? Jis tai pasakė visiems dvylikai savo mokinių. Tačiau kitoje eilutėje (Morkaus 8, 34) Jis tai pasakė visiems žmonėms.

„Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Morkaus 8, 34)

Taigi visiškai aišku, kad Jėzus tai pasakė daugybei savo būsimų sekėjų, įskaitant ir dvylika. Visi, kurie nori būti Jėzaus mokiniai, privalo išsižadėti savęs, paimti savo kryžių ir sekti Juo. To nepadarius, negali būti tikras krikščionis, o tik silpnas naujasis evangelikas, kuris tik vadina save krikščioniu! Jėzus sako: „Ar nori būti mano sekėjas? Tuomet turi išsižadėti savęs, paimti savo kryžių ir sekti manimi.“

Kas bus, jei to nepadarysi? Nurodyta eilutė atsako į šį klausimų labai aiškiai. Perskaitykite 24-ąją eilutę:

„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.“ (Luko 9, 23-24)

Mūsų bažnyčią lanko dviejų rūšių žmonės. Vienus vadinu „ėmėjais“, kitus - „davėjais“. „Ėmėjai“ yra tie, kurie ateina į bažnyčią, norėdami kažką iš jos gauti. „Davėjai“ yra tie, kurie atiduoda save kaip Kristaus mokinius. Visą salę galima užpildyti savanaudžiais žmonėmis. Ką tai duos? Šimtas tokių žmonių paprasčiausiai pražudytų šią bažnyčią! Tokie tikintieji net neateitų į sekmadienio vakarinį tarnavimą! Jie yra evangelikai „ėmėjai“. Žmonės, kurie tik ima, apiplėšia bažnyčią ir niekuomet jai nepadeda. Jie niekuomet taip ir netampa Kristaus mokiniais! Jie griauna bažnyčią! Nedrįsk čia atvesti tokių savanaudžių! „Mažiau yra geriau.“

„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.“ (Luko 9, 23-24)

Kažkas pasakys: „Per daug reikia visko atsisakyti – nenoriu tiek prarasti“. Tokiu būdu jis praranda viską ir patenka į pragarą! Jei nori pasitikėti Jėzumi, negali pasitikėti dar kažkuo. Jei pasitiki kažkuo kitu, o ne Jėzumi Kristumi, prarasi viską!

„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.“ (Luko 9, 23-24)

Kada man buvo septyniolika metų, aš „pasidaviau pamokslauti“. Man patinka šis senas terminas „pasidaviau pamokslauti“. Daugiau nebegirdžiu šio posakio. Tačiau jis yra teisingas ir šiandien. Tikras pamokslininkas turi „pasiduoti“ pamokslauti. Kiekvienas pamokslininkas žino, kad tai nėra lengva. Kiekvienas žino, kad neuždirbs daug pinigų. Kiekvienas pamokslininkas žino, jog pasaulis jam nepritars aplodismentais. Kiekvienas bent kažkiek nutuokia apie sunkumus ir kančią, kurią teks patirti. Geriausi pamokslininkai žino apie tai. Kiekvienas taip pat žino, jog metų metus teks mokytis ir po to dirbti darbą, kuris nebus gerai apmokamas - darbą, kurį prarastas pasaulis laiko niekiniu, darbą, kuris išjuoks pamokslininką, ir dar reikės kovoti prieš beveik visus pasaulio žmones.

Dar būdamas 17-kos labai greitai tai patyriau. Man prireikė aštuonerių metų užbaigti vakarinį koledžą (dirbau aštuonias valandas per dieną, o vakare mokiausi koledže). Iš viso dirbau 16 valandų per dieną, septynias dienas per savaitę, kad galėčiau išgyventi ir susimokėti už vakarines studijas. Dar tris metus užtrukau nekenčiamoje seminarijoje, kad įgyčiau magistro laipsnį. Ir užtrukau daugiau nei keturiasdešimt metų, kol mūsų bažnyčia tapo tokia, kokia yra dabar. Ar visa tai pakartočiau? O, taip! Be jokios abejonės!

Kodėl su visu tuo sutikau? Aš pasidaviau pamokslauti. Viskas buvo labai paprasta. Ar sutikčiau visa tai pakartoti, jei vėl būčiau 17-kos? O, taip! Be abejonės! Be jokios abejonės! Supratau, koks didelis yra pasitenkinimas būti Dievo pašauktu pamokslininku tokiu atšalimo laikotarpiu! Jei turėčiau galimybę pasirinkti bet kokį darbą šiame pasaulyje nuo Jungtinių valstijų prezidento iki Academy Award geriausio aktoriaus, nedelsdamas pasirinkčiau būti šios bažnyčios pastoriumi! Ir Dievas žino, sakau tiesą! Mano sūnus Robertas gali tai patvirtinti.

Pažiūrėkime į didžius krikščionis, kurie pasiliko bažnyčioje net ir tada, kai mūsų bažnyčia byrėjo. Jie išgelbėjo šią bažnyčią. Mes juos vadiname „trisdešimt devyneriais“. Visi jų draugai paliko mūsų bažnyčią. Jie neteko visų savo draugų per bažnyčios skilimą! Ar manote, kad tai lengva? Jie dirbo sunkiau nei kiti krikščionys ir daugiau nei jūs, jaunuoliai. Jie paaukojo tūkstančius dolerių, kur kas daugiau viršydami dešimtines. Jie ateidavo į kiekvieną susitikimą ir dirbo iki vėlaus vakaro, kad išgelbėtų šią bažnyčią. Daugelio iš jų vaikai nusisuko ir grįžo į pasaulį. Jie daug ko neteko, kad išgelbėtų šią bažnyčią Jėzui.

Paklauskit jų, ar jie gailisi, kad visiškai atsidavė Jėzui? Paklauskite jų! Paklauskite jų! Daugelis iš jų daug ko atsisakė, kad išlaikytų šią bažnyčią Jėzui Kristui. Paklauskite, ar jie suklydo? Paklauskite jų, ar jie tai pakartotų? Na, pirmyn, paklauskite!

Paklauskite pono Prudhomme‘o. Jis neteko namų su baseinu. Jo žmona viską pasiėmė. Ji ant jo rėkdavo kiekvieną vakarą. Jis gyveno kaip pragare. Ji sugriovė jo gyvenimą! Jūs žinote, apie ką aš kalbu. Ar ponas Prudhomme‘as padarė klaidą? Ar jis gailisi visko netekęs? Ar jis galvoja apie praeitį su gailesčiu dėl to, kad jis išsižadėjo savęs ir paėmė nešti savo kryžių dėl Jėzaus? Ne, jis nesigaili! Aš nesakiau jam, kad ruošiuosi apie jį kalbėti. Man nereikėjo to daryti. Jis giliai savo širdyje žino, jog „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės“ (Luko 9, 23-24). Paklauskite ponios Salazar! Na, pirmyn, paklauskite jos! Jos vyras miręs. Jos vaikai jau mirę. Paklauskite jos, ar ji gailisi, kad paėmė savo kryžių ir sekė Jėzų? Aš jos neatsiklausiau, ar galiu tai pasakyti. Man nereikėjo jos klausti. Žinau, kad ji viską pakartotų vėl ir vėl. Ji žino, jog „kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės“. Paklauskite ponios Hymers. Tekėdama už manęs ji nieko negavo! Mes nieko neturėjome. Mes gyvenome vieno kambario bute. Neturėjome baldų. Neturėjome televizijos. Mes sėdėdavome ant grindų ir žiūrėdavome į papūgėlę narvelyje, kurią mums kažkas atidavė. Uždirbdavau labai nedaug. Visi mus puolė. Žmona pasiliko su manimi ir didesnę gyvenimo dalį ji turėjo stebėti, kaip aš kentėjau ir viduje buvau draskomas siaubo nuo vieno bažnyčios skilimo iki kito. Nei viena mergina neturėtų patirti to, ką patyrė mano mažoji žmona, kad galėtų lankyti tokią nuostabią bažnyčia kaip ši. Paklauskite jos, ar ji padarė klaidą? Paklauskite jos, ar ji tai pakartotų? Aš jos neatsiklausiau, ar galiu tai pasakyti. Man nereikia jos atsiklausti! Aš žinau, kad ji visa tai pakartotų dėl Jėzaus! Paklauskite pono Lee. Jo tėvai nusisuko nuo jo amžiams, nes jis paėmė savo kryžių ir pasekė Jėzų. Paklauskite jo, ar jis padarė klaidą pasekęs Jėzumi ir tokiu būdu sugadindamas savo gyvenimą. Aš žinau, kad jis visa tai pakartotų be jokio priekaišto ir murmėjimo. Paklauskite pono Matsusako. Jis galėjo stoti į policijos gretas. Jie jį kvietė. Tačiau jo darbo grafikas nebūtų leidęs padėti šiai bažnyčiai. Pamenu, kaip jis atmetė gerą darbo pasiūlymą policijos pajėgose, kad galėtų prisidėti prie šios bažnyčios išgelbėjimo. Pamenu, kaip jis paėmė savo kryžių ir šsižadėjo savęs, kad taptų vienu iš „trisdešimt devynerių“. Telaimina tave Dievas, brangus broli! Niekuomet nepamiršiu, ką padarei, ir Dievas taip pat to nepamirš! Johnas Samuelis Caganas buvo išgelbėtas jūsų pavyzdžiu. Jūs atidavėte daug, tačiau gavote kitą bažnyčios pastorių. Kada Kristus sugrįš, jūs žinosite, ką reiškia būti „davėju“, o ne „gavėju“! Jūs amžinai valdysite su Kristumi Jo Karalystėje! Jimas Elliotas mirė kaip kankinys, nes jis bandė paskelbti Evangeliją pagonių genčiai. Būtent Jimas Elliotas pasakė:

„Nėra kvailas tas, kuris duoda tai, ko negali išlaikyti tam, kad įsigytų tai, ko negali prarasti“.

Amen.

Vienas jaunuolis iš mūsų bažnyčios pasakė dr. Caganui: „Dabar esu profesionalas. Nebegaliu skirti daugiau nei dvi valandas bažnyčiai“. Dr. Caganas jam atsakė: „O kaip dr. Chanas? Jis yra medicinos gydytojas. Jis yra profesionalas! Jis daug valandų dirba bažnyčioje ir dar daug valandų evangelizuoja koledže. Jis dirba daug daugiau nei kas kitas bažnyčioje.“ Tad pažiūrėkite į dr. Chaną! Jis žino, kad Jėzus sakė tiesą: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės“ (Luko 9, 23). Pažiūrėkite į dr. Caganą. Darbdaviai siūlė jam labai gerai apmokamą darbą su draudimu ir kitomis privilegijomis. Tačiau jis juos nuvylė. Kodėl? Nes jam būtų reikėję išvykti iš Los Andželo ir persikelti į Niujorką arba Vašingtoną. Jis juos visus nuvylė, šimtai tūkstančių dolerių liko šioje bažnyčioje ir išgelbėjo ją po skilimo. Ar jis buvo kvailas? Paklausykite, ką pasakė Jimas Elliottas, kuris kaip kankinys atidavė savo gyvenimą Kristui. Užsirašykite Biblijos priekyje, ką jis pasakė.

„Nėra kvailas tas, kuris duoda tai, ko negali išlaikyti tam, kad įsigytų tai, ko negali prarasti.“ (Jimas Elliotas, Kristaus kankinys)

Galėčiau tęsti ir tęsti kaip kiekvienas iš „trisdešimt devynerių“ paaukojo save ir nešė savo kryžių – ponas Songas, ponas Mencia‘as, ponas Griffithas, kuris atitempė save į bažnyčią su vamzdeliais, kyšančiais iš jo kūno po vėžio operacijos. Pamenu jį visą išbalusį, prakaitas bėgo jo antakiais, įsikibęs į sakyklą, kad neapalptų, jis giedojo:

Geriau man Jėzus nei sidabras ar auksas,
   Geriau būti Jo nei laimėti neapsakomus turtus;
Geriau man Jėzus nei bet kas kita,
   Ką šis pasaulis siūlo šiandien.

Ar ponas Griffithas buvo kvailys?

„Nėra kvailas tas, kuris duoda tai, ko negali išlaikyti tam, kad įsigytų tai, ko negali prarasti.“

Galėčiau toliau tęsti ir vardinti visas moteris ir vyrus iš „trisdešimt devynerių“, kurie išsižadėjo savęs ir paėmę savo kryžius kasdien sekė Jėzų Kristų, kad paverstų šią bažnyčią gyva dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Kada sudeginome šio pastato paskolos dokumentus, aš jaunuolius paraginau stabtelti ir pagalvoti. Greitai mes iškeliausime. Kas užims pono Roopo vietą prie vargonų? Kas užims pono Roopo vietą ir saugos pastatą? Kas iš jūsų užims šią vietą ir dienomis bei naktimis budės sargyboje, - kas iš jūsų užsigins savęs ir stos į Richardo ir Ronaldo Blandino vietą? Kuris iš jūsų praras savo gyvenimą: valandą po valandos, dieną po dienos be žemiško atlygio ir užims jų vietas, kada jie iškeliaus? Nes visi iš „trisdešimt devynerių“ greitai iškeliaus, daug greičiau nei galvoja nemąstantys jaunuoliai. Kas pakeis poną Cooką virtuvėje? Kas pakeis WIlliemą Dixoną? Jūs valgote jų maistą. Negaliu įsivaizduoti nei vieno iš jūsų, jaunuoliai, pono Dixono vietoje, kuriam dabar jau aštuoniasdešimt metų. Nežinau, kas pakeis šį brangų seną vyrą! Ar bent žinote, ką jis veikia bažnyčioje? Ar jis elgiasi kvailai, praleisdamas savo dienas ir kelis vakarus jus maitindamas? Ar jis yra kvailas?

„Nėra kvailas tas, kuris duoda tai, ko negali išlaikyti tam, kad įsigytų tai, ko negali prarasti“

Kas iš jūsų, jaunuoliai, paaukos viską, kad ši bažnyčia eitų su jėga kitus trisdešimt ar keturiasdešimt metų? Dr. Caganas bus iškeliavęs. Kas jį pakeis? Dr. Chanas bus iškeliavęs. Kas pakeis jo vietą? Dauguma iš jūsų negalėtų pakeisti pono Dixono, Ricko ar Rono Blandino! Manote, jog jie yra nesvarbūs, tačiau jūs negalėtumėte jų pakeisti! Tam reikėtų pasišventimo. Tam reikėtų imti ir nešti savo kryžių. Jėzus pasakė:

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.“ (Luko 9, 23-24)

Kada Dievas šaukė dr. Caganą, jis skaitė pastoriaus Wurmbrando knygą „Kankintas dėl Kristaus“ (Tortured for Christ). Jam buvo natūralu mylėti pastorių Wurmbrandą, nes jis, kaip ir šis pastorius, yra žydas. Kada dr. Caganas skaitė knygą „Kankintas dėl Kristaus“, jis norėjo rasti bažnyčią, kurioje būtų tokios pačios pasiaukojimo vertybės, kokių mokė Wurmbrandas. Dr. Caganas išvydo mane pamokslaujant gatvėje. Jis matė ant manęs šaukiančius ir daiktus į mane mėtančius žmones. Dr. Caganas pagalvojo: „Norėčiau pasiklausyti šio vyro pamokslų“. Jis sužinojo, kur yra mūsų bažnyčia, ir apsilankė. Kitą naktį dr. Caganas man pasakė, kad girdėjo mane sakant: „Jūs vis tiek dėl kažko mirsite. Kodėl nemirus dėl Kristaus?“

Dr. Caganas tada dar buvo jaunas, virš dvidešimties metų vyras. Kokia puiki mintis užgimė pas tokį jauną vyrą! „Jūs vis tiek dėl kažko mirsite.“ Žinoma! Kiekvienas mirs ankščiau ar vėliau! Jūsų plaukai greitai ims kristi. Veide atsiras raukšlės. Gyvenimas yra sunkus, ir staiga pamatai, jog esi senas ir miršti. „Jūs vis tiek dėl kažko mirsite.“ Tai yra tiesa ir ji liečia jus visus. Jūs visi mirsite!

Bet yra ir dar gilesnė mintis: „Kodėl nemirus dėl Kristaus?“ Visi didieji krikščionys per amžius galvodavo apie tai. „Jūs vis tiek dėl kažko mirsite. Kodėl nemirus dėl Kristaus?“ Nesuprantu, kaip galite skaityti apie Henry Martyną (1781-1812) ir nenorėti mirti tokiu būdu kaip jis, būdamas 31-erių. Nesuprantu, kaip jūs galite skaityti apie Robero McCheyno (1813-1843) gyvenimą ir nenorėti numirti dėl Kristaus kaip jis, būdamas 29-erių. Kai kurie iš jūsų taip bijote apie juos skaityti, kad net bijote apie juos sužinoti nepriklausomoje interneto enciklopedijoje Wikipedijoje. Ar bijote, kad jie padarys jums įtaką? Kur yra tokie vyrai kaip Henry‘s Martyn‘as ir Robertas McCheyne‘as? Kur yra jaunos moterys kaip Gladys Aylwarda? Mes niekuomet nebūsime bažnyčia, kuri įkvėptų jaunuolius tapti mokiniais, kol patys netapsime mokiniais ir neparodysite jiems kelio!

Mūsų ponia Cook pamėgo seną vyrą, kuris numirė dvidešimt metų prieš jai gimstant. Jis buvo gimęs labai turtingoje šeimoje ir paveldėjo visus pinigus. Jis taip pat buvo pasaulyje žinomas atletas. Kada jis tapo Jėzaus mokiniu, jis labai atsargiai ir apdairiai atidavė visus savo pinigus. Tuomet jis nuvyko į Kiniją kaip misionierius. Dėl savo pašaukimo pamokslauti pagonims, jis keturiolika metų negalėjo būti su savo žmona ir vaiku. Vėliau jis nukeliavo į Afrikos širdį ir pradėjo naują misijos lauką. Jis mirė tolimoje vidurinėje Afrikoje. Jo karjera ir sėkmė baigėsi dėl Kristaus. Jo namai ir jo šeima taip pat nukentėjo. Gyvenimo pabaigoje šis nuostabus senas vyras pasakė: „Daugiau nebežinau, ką dar galėčiau paaukoti dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus“. Mūsų ponia Cook pamėgo seną vyrą, kuris mirė dvidešimt metų prieš jai gimstant. Ir aš džiaugiuosi, kad ji pamėgo šį misionierių. Jei to nebūtų atsitikę, ir jis nebūtų padaręs jai įtakos, ji būtų tik dar viena savanaudė, vidutinio amžiaus baltoji moteris, auginanti grynakraujus šunis San Fernando slėnyje. Tačiau dėl C. T. Studdo įtakos ji praleidžia šimtus valandų maitindama ir rūpindamasi mūsų jaunuoliais čia, Los Andželo centre. Prieš kelis metus ponia Cook padarė man nedidelį plakatą su jos herojaus Charles‘o Studdo žodžiais. Žvilgteliu į jį kiekvieną dieną savo biure. Ten parašyta:

„Tik vienas gyvenimas,
   Jis greit praeis;
Tik kas padaryta dėl Kristaus,
   Pasiliks amžinai.“
      – C. T. Studdas.

Jėzus sako mums visiems:

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.“ (Luko 9:23-24).

Mūsų bažnyčioje turi būti gausu jaunų Kristaus mokinių, jei mes norime išgelbėti kelis jaunus žmones ir išmokyti juos tapti Jėzaus mokiniais! Prašau, atsistokime ir pagiedokime 2-ąjį himną „Daugiau meilės Tau“.

Daugiau meilės Tau, o Kristau, daugiau meilės Tau!
   Išgirsk maldą, kurią sakau sulenkęs kelius;
Tai yra mano nuoširdus maldavimas – daugiau meilės, o, Kristau, Tau,
   Daugiau meilės Tau, daugiau meilės Tau!

Kažkada geidžiau pasaulio džiaugsmo, ieškojau ramybės ir poilsio;
   Dabar Tavęs vieno aš ieškau atiduodamas, ką turiu;
Tai yra mano nuoširdus maldavimas – daugiau meilės, o, Kristau, Tau,
   Daugiau meilės Tau, daugiau meilės Tau!

Tada, kai paskutinis mano atodūsis sušnibždės garbę Tau;
   Atsisveikinimo žodžiai kils iš mano širdies;
Tai bus malda - daugiau meilės, o, Kristau, Tau.
   Daugiau meilės Tau, daugiau meilės Tau!
(„Daugiau meilės Tau”, Elizabeth P. Prentiss, 1818-1878).

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
„Daugiau meilės Tau” (Elizabeth P. Prentiss, 1818-1878).