Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Prašau, atsistokite ir perskaitykime mano gyvenimo eilutę:

„Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4,13).

Galite atsisėsti.

Galbūt jums įdomu, kodėl aš pasirinkau R. Nixono biblioteką švenčiant mano šešiasdešimtąsias tarnavimo metines. Kada skaitysite mano autobiografiją, jūs rasite išsamų pasakojimą, kaip savo gyvenimo eilutę paveldėjau iš Prezidento R. Nixono.

„Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4,13).

Tėvas mane paliko, kai man buvo dveji metai. Su juo daugiau niekada negyvenau. Su motina gyvenau kol man sukako 12-lika. Po to mane vis perveždavo iš vienos vietos į kitą, gyvenau pas skirtingus giminaičius, kuriems manęs nereikėjo. Vidurinę baigiau pakeitęs 22 mokyklas. Visada buvau „naujas vaikas“. Buvau virtualus našlaitis. Didžiausia netektis man buvo gyventi be tėvo. Buvau vienišas, be jokios pagalbos ir palaikymo. Blogiausia, kad neturėjau tėvo, į kurį galėčiau lygiuotis. Taigi, į ką lygiuotis ieškojau istorinėse asmenybėse ir iš jų susikūriau, koks turi būti vyras. Tie vyrai man tapo didvyriais.

Suskirsčiau juos kaip pasaulietinius ir krikščioniškus modelius. Visi mano didvyriai savo gyvenime buvo susidūrę su didžiais išbandymais ir juos nugalėjo. Krikščionys didvyriai buvo Abraomas Linkolnas, Johnas Wesley‘jus, Richardas Wurmbrandas ir Johnas R. Rices. Mano pasaulietiniai didvyriai buvo Winstonas Churchillis ir Richardas Nixonas. Vienoje Nixono biografijoje parašyta: „Jis buvo intravertas ekstravertų reikaluose. Neįtikėtinai jis tapo sėkmingas politikas. Drovus knygų mylėtojas žinojo, kad jį gali sutriuškinti, neįvertinti, tačiau nesvarbu, kokios bebūtų kliūtys, jis vėl pakildavo“. Jis nebuvo krikščionis, tačiau jis keldavosi ir vėl kovodavo. Filipiečiams 4, 13 buvo mėgstamiausia Nixono Biblijos eilutė.

Po to, kai sužinojau, kodėl prezidentui Nixonui patiko ši eilutė, nebegalėjau juo nesižavėti. Jis įveikė tiek daug kliūčių, ir aš jame pamačiau giminišką dvasią. Sunkiausiomis gyvenimo valandomis aš dažnai pagalvodavau: „Jei Richardas Nixonas išgyveno per Vatergeitą, galiu ir aš tai išgyventi“. Newsmanas Walteris Cronkite‘as pasakė: „Jei mes būtume Richardo Nixono vietoje, mes būtume mirę“. Man jis buvo apsisprendimo archetipas. Nixonas pasakė: „Su žmogumi nebaigta, jei jis pralaimi. Su jo baigta, kai jis pasiduoda“. Niekas negalėjo jo sustabdyti. Jis pralaimėjo Prezidento rinkimus Johnui F. Kennedy 1960-aisiais. Jis pralaimėjo Kalifornijos gubernatoriaus rinkimus 1962-aisiais. Jis laimėjo Prezidento rinkimuose 1968-aisiais. Jis neteko biuro dėl Vatergeito. Tačiau jis visuomet sugrįždavo. Štai kodėl nors jis ir nebuvo krikščionis, jis yra vienas iš mano pasaulietinių didvyrių.

Apaštalas Paulius pasakė:

„Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4,13).

Tai nereiškia, kad aš galiu užsiauginti plaukus ant galvos! Tai nereiškia, kad aš galiu skristi! Tai nereiškia, kad man gerai seksis matematikoje! Apaštalas Paulius turėjo omenyje, kad jis gali ištverti visus sunkumus, kad gali atlikti visas savo pareigas, kad gali įveikti visas kliūtis per Kristų, kuris jį stiprina. Aš atradau, kad tai yra tiesa ir mano gyvenime. Dėkoju Dievui už šią eilutę. Dar labiau dėkoju Dievui už Kristų, kurį Jis siuntė, kad sustiprintų mane! Aš nebaigiau koledžo, tačiau Kristus davė man jėgų grįžti ir įgyti tris daktaro laipsnius. Aš netapau misionieriumi, tačiau Kristus padarė mane stiprybės šaltiniu žmonės visame pasaulyje per mūsų internetinį puslapį.

Kai skaitysite mano knygą, suprasite, kodėl solo giesmė, kurią atliko p. Griffithas yra mano mėgstamiausia.

Viešpats mus pašaukė; kelias gali pasirodyti niūrus
   Pavojai ir liūdesys lydi mus;
Tačiau Dievo Šventoji Dvasia paguos pavargusius;
   Mes sekame Gelbėtoją, negrįšim atgal;
Viešpats mus pašaukė, nors lydi abejonėje ir pagundos
   Jis ves mus kelionėje, mes džiaugsmingai giedame:
„Pirmyn, žvelkite aukštyn“, nors daug yra sunkumų;
   Siono vaikai turi sekti savo Karalių.
(“The Master Hath Come,” Sarah Doudney, 1841-1926).

Parašiau savo autobiografiją, nes mano sūnus Robertas manęs paprašė tai padaryti. Nepatiko man ją rašyti, nes mano gyvenimas buvo pilnas nelaimių, kovų ir skausmo. Kelis kartus galvojau, kad reikia išmesti juodraštį, nes jis buvo per daug negatyvus. Tačiau Johnas Samuelis Caganas pasakė: „Neišmeskite jo, dr. Hymersai. Jam trūksta tik dar vieno skyriaus. Parašykite apie tai, kaip jūsų mama priminė „suskaičiuok palaiminimus“. Paklausiau Johno patarimo ir parašiau paskutinį skyrių, kurį pateiksiu jums sutrumpinta forma.

Ligoninėje sėdėjau šalia savo mamos lovos. Buvo kelios savaitės po Padėkos šventės. Mes kalbėjomės apie žinomus žmones, tokius kaip Prezidentas Abraomas Linkolnas, ir kaip jis paskelbė Padėkos dieną tautos švente. Mes giedojome giesmę, kurią giedojome per Padėkos šventę:

Kai per gyvenimo audringas bangas esi nešamas,
Kai esi nusiminęs ir galvoji, kad viskas baigta,
Suskaičiuok daugybę palaiminimų, išvardink juos visus,
Ir nustebsi, kiek Viešpats yra padaręs.
Suskaičiuok daugybę palaiminimų, išvardink juos visus,
Ir pamatyk, ką Viešpats yra padaręs.
Suskaičiuok daugybę palaiminimų, išvardink juos visus,
Ir pamatyk, ką Viešpats yra padaręs.
   (“Count Your Blessings,” Johnson Oatman, Jr., 1856-1922).

Kada užbaigėme giesmę, mama pasakė: „Robertai, mes iš tiesų turime būti dėkingi už tiek daug dalykų“. Tada pradėjome skaičiuoti mūsų palaiminimus „vieną po kito“. Ji pradėjo dėkoti už mūsų berniukus Robertą ir Johną. Tada ji dėkojo už mano žmoną Ileaną: „Ji tokia gera man, Robertai, ir ji tokia puiki mama ir žmona“. Ji dėkojo Dievui, kad gyveno mūsų namuose. Ji dėkojo Dievui už mūsų bažnyčią. Ji dėkojo už visus mūsų bažnyčios narius „vieną po kito“. Tuomet aš paminėjau kelis dalykus, už kuriuos esu dėkingas, ir mes sugiedojome priegiesmį dar katą.

Suskaičiuok daugybę palaiminimų, išvardink juos visus,
Ir pamatyk, ką Viešpats yra padaręs.

Buvo labai vėlu. Pabučiavau ją, ir man išeinant iš palatos ji pasakė kažką, ko aš nepamiršiu visą savo gyvenimą. Ji pasakė: „Robertai, tu esi geriausias dalykas, kuris man nutiko“. Išėjus iš palatos mano akys prisipildė ašarų ir aš grįžau namo. Tai buvo paskutinis mano pokalbis su ja. Tą naktį ji patyrė sunkų insultą ir mirė.

„Neišmeskite savo knygos juodraščio, dr. Hymersai. Jam trūksta tik dar vieno skyriaus. Parašykite apie tai, kaip jūsų mama priminė „suskaičiuok palaiminimus“. Taigi pateikiu keletą nuostabių palaiminimų, kuriuos Dievas man suteikė mano gyvenimo kelionėje.

Pirma, aš dėkoju Dievui, kad mano mama galiausiai buvo išgelbėta. Jai buvo aštuoniasdešimt metų, ir aš maniau, kad ji niekuomet neatsivers. Aš su Ileana ir berniukais buvome Niujorke, kur aš pamokslavau keliose bažnyčiose. Man bevaikštant pirmyn ir atgal, savo kambaryje meldžiausi, kad mano mama būtų išgelbėta. Tada staiga supratau, kad ji bus išgelbėta. Aš „išmeldžiau“ kaip pasakytų senų laikų tikintieji. Aš paskambinau dr. Caganui ir paprašiau jo aplankyti mano Mamą bei palydėti Ją prie Kristaus. Ji niekada jo ankščiau neklausė. Tačiau tą vakarą ji pasitikėjo Jėzumi. Tai buvo stebuklas kaip ir visi tikrieji atsivertimai yra stebuklai. Tą vakarą ji nustojo vartoti alkoholį ir rūkyti. Gydytojai man buvo sakę, jog alkoholikai, kurie staiga nustoja gerti, patiria traukulius ir jiems reikia duoti vaisto fenobarbitalio. Tačiau mamai nereikėjo vaistų. Tai buvo stebuklas. Daugiau ji nebesurūkė nei vienos cigaretės ir nei karto nepakėlė taurelės. Ji perskaitė Bibliją kelis kartus ir bažnyčioje būdavo su manimi keturis kartus per savaitę. Pakrikštijau ją liepos 4-ąją, jos mylimiausią išeiginę. Dėkoju Dievui už mano mamos atsivertimą.

Antra, aš dėkoju Dievui už Ileaną, mano nuostabią žmoną. Ji dalyvavo mano vedamose sutuoktuvėse. Prieš vestuves pamokslavau trumpą pamokslą iš Jono 3, 16. Tai buvo pirmas pamokslas, kurį ji girdėjo protestantiškoje bažnyčioje. Ji atsiliepė į kvietimą ir iš karto buvo išgelbėta! Pirmą kartą, kada paprašiau jos tekėti už manęs, ji pasakė „ne“. Man sudužo širdis. Orlando ir Irene Vazquezai, kurie šiandien yra čia, pakvietė mane su jais vykti į Puerto Riką. Vykau su jais, tačiau vis galvojau apie Ileaną. Ji taip pat galvojo apie mane. Ji prisipažino: „tikiuosi jis dar kartą manęs paprašys“. Aš paprašiau dar kartą, ir tada ji atsakė „taip“. Mes susituokę trisdešimt penkerius metus. Dėkoju Dievui už mano mielą mažą žmoną kasdien! Ji parašė man raštelį: „Robertai, myliu tave visa širdimi ir siela. Visada mylėsiu. Ileana“. Ji yra panaši į dorybingą moterį, aprašomą Patarlių 31-ąjame skyriuje. Visa, ką jums reikia padaryti, tai perskaityti tą skyrių ir pamatysite, kad jis apibūdina mano mielą Ileaną. Branginsiu ją savo širdyje amžinai. Jos tėtis yra čia, su mumis. Jis atvyko iš Gvatemalos. Ačiū jums, p. Cuellarai! Jos brolis su visa šeima čia yra taip pat. Ačiū jums Ewinai!

Trečia, aš dėkoju Dievui už mano du sūnus – Robertą ir Johną. Jie yra dvyniai ir jiems dabar trisdešimt ketveri. Jie abu baigė Kalifornijos universitetą Nortridže. Robertas vedė gražią korėjietę mergaitę, vardu Jina. Jos tėvai yra čia šį vakarą su jos broliu ir žmona. Ačiū, kad atvykote! Robertas ir Jina turi dvi mergaites – Hannah ir Sarah. Aš dėkoju Dievui už tokias nuostabias anūkes.

Mano kitas sūnus Johnas Wesley‘us pavadintas didžio Anglijos pamokslininko vardu. Robertas ir Johnas abu dalyvauja visuose mūsų bažnyčios susirinkimuose. Wesley‘us yra maldos vyras. Jis meldžiasi ir skaito Bibliją valandomis. Jis yra geras krikščionis ir mano draugas. Džiaugiuosi abiem savo sūnumis. Jie yra neapsakomas palaiminimas man ir mano žmonai.

Aš dėkoju Dievui už dr. Christopherį Caganą. Jis man yra kaip brolis, kurio niekada neturėjau. Jis yra mano geriausias draugas ir artimiausias bendradarbis. Mes gerbiame vienas kitą taip, kad niekuomet nevadiname vienas kito vardu. Net kai mes esame vieni, aš visuomet vadinu jį dr. Caganu ir jis visada mane vadina dr. Hymersu. Dėkoju Dievui už tokį išmintingą ir ištikimą draugą. Mes suprantame vienas kitą. Mes abu linkę būti intravertai ir abu praleidžiame daug laiko vieni maldoje ir studijuodami Bibliją. Jis yra labiau mokslinio ir matematinio mąstymo. Aš esu labiau mistinio ir intuityvaus mąstymo. Tačiau mes tobulai ir lengvai dirbame kartu. Esame partneriai kaip Holmsas su Vatsonu arba Johnsonas su Boswellu (kažkas pridėjo: „Kaip Laurel ir Hardy arba Abbottas ir Costello“ – senų laikų komediantai).

Aš esu novatorius, o jis konsolidatorius. Aš esu literatūrinio mąstymo. Jis yra matematinio mąstymo. Jis laiko mane lyderiu. Aš laikau jį genijumi. Mūsų bendradarbiavimas yra palaiminimas mums abiems. Dėkoju Dievui už dr. Christopherį Caganą.

Dėkoju Dievui už Johną Samuelį Caganą. Jis yra dr. ir p. Caganų vyriausiasis sūnus. Johnas yra tas jaunas vyras, kuris veda šį susirinkimą. Jis vakar buvo įšventintas baptistų tarnautoju. Taigi dabar jis yra gerbiamasis Johnas Samuelis Caganas! Jis yra labai geras pamokslininkas ir sielovadininkas. Johną laikau savo „sūnumi“ tarnystėje. Jis antri metai mokosi Talboto teologijos mokykloje Biolos universitete. Jis yra labai protingas. Nieko nuostabaus, nes jo tėvas turi du daktaro laipsnius, o jo mama Judy yra medicinos daktarė. Johnas mokosi pačiais aukščiausiais balais. Jis planuoja įgyti teologijos daktaro laipsnį. Būdamas 24-ių jis jau pamokslavo evangeliniuose susirinkimuose Indijoje, Dominykos respublikoje ir trijose Afrikos tautose. Jis pamokslauja mūsų bažnyčioje kiekvieną sekmadienio rytą. Kiekvieną ketvirtadienio popietę mes praleidžiame kartu diskutuodami teologiniais ir tarnystės klausimais. Dėkoju Dievui už Johną. Jis po mano mirties bus kitas mūsų bažnyčios pastorius. Jis yra mano draugas. Tai taip paprasta.

Dėkoju Dievui už Noahą Songą. Jis yra kitas „pamokslaujantis berniukas“. Noahas baiginėja koledžą ir po to stos į seminariją. Jis su Johnu Caganu yra gera komanda, ir jie ves mūsų bažnyčią ateityje.

Dėkoju Dievui už Noahą, Aaroną Yancy ir Jacką Nganną. Jie yra mūsų naujai įšventinti diakonai. Aaronas yra mano draugas. Jis sekioja mane kaip vištą sekioja vienintelis jos viščiukas. Jis yra vienas iš artimiausių mano draugų. Jackas Ngannas yra vedęs ir turi du sūnus. Ir štai ko jūs greičiausiai nežinote apie jį. Aš dar nebaigiau! Kitais metais aš planuoju pradėti naują Kinų bažnyčią Jacko Nganno namuose.

Johnas Caganas Noahas Songas, Aaronas Yancy, Jackas Ngannas ir Benas Griffithas yra mano maldos partneriai. Mes susitinkame su jais kiekvieno trečiadienio vakarą pasimelsti kartu mano namų studijų grupelėje. Dėkoju Dievui už šiuos vyrus. Jie padėjo ištverti sunkiu metu, ypač per vėžio gydymą.

Dėkoju Dievui už dr. Chaną, p. Salazarą ir „39-etą“. Dr. Chanas yra mūsų pastorius padėjėjas, atsakingas už evangelizavimą ir šlovinimo tarnystę. P. Salazaras yra atsakingas už ispaniškai kalbančių žmonių tarnavimą. „39-etas“ yra ištikimieji žmonės, kurie išgelbėjo mūsų bažnyčią nuo bankroto per didįjį skilimą. Dėkoju Dievui už kiekvieną iš jų. Dėkoju Dievui už p. Abelį Prudhomm‘ėjų. Jis yra vyras, kuris sustabdė bažnyčios skilimą. Dėkoju Dievui už Virgelą ir Beverly Nickellius. Jie yra pora, kuri paskolino mums didžiąją dalį pinigų bažnyčios pastatui įsigyti. Jie niekuomet nesusvyravo remdami mus. Jie yra mūsų bažnyčios garbės nariai.

Apie penkiasdešimt procentų mūsų bažnyčios sudaro jauni žmonės, jaunesni nei trisdešimties. Aš visuomet mėgau pastoriauti jauniems žmonėms. Dabartinė grupė yra pati nuostabiausią, kokiai man teko tarnauti kaip pastoriui. Turime nuostabią diakonų grupę. Turime aštuonis ordinuotus diakonus ir juos keičiame kas du metus. Aaronas Yancy yra nuolatinis Diakonų vyresnysis, jis nesikeičia. Dėkoju Dievui už šiuos vyrus.

Vyresni mūsų bažnyčios žmonės nuolat remia mūsų darbus. Jie lankosi kiekviename susirinkime. Jie puikiai meldžiasi ir sunkiai dirba statydindami mūsų bažnyčią. Nebijau palikti sekmadienio rytinių pamaldų Johnui Caganui ir jo tėvui, kol aš tuo metu esu išvykęs į Montebelą pradėti naujos Kinų bažnyčios. Pasitikiu jais visiškai. Grįšiu į savo bažnyčią pamokslauti kiekvieną sekmadienio vakarą.

Mano visas gyvenimas sukasi aplink mūsų bažnyčios žmones. Jie yra mano šeima. Man didelis džiaugsmas būti patriarchu tokios nuostabios išplėstinės šeimos. Jėzus pasakė:

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13, 35).

Negaliu sugalvoti geresnio būdo užbaigti šį pamokslą kaip papasakoti tikrą istoriją. Kada pamokslaudavau „Atvirų Durų“ bažnyčioje Marino vietovėje aš būdavau gatvėje, o jie dalindavo traktatus. Dažniausiai būdavome šiaurinėje miesto dalyje. Tai buvo sunki vieta – žmonės vartojo narkotikus, ten buvo kelios striptizo vietos. Dažniausiai pamokslaudavau ant šaligatvio priešais striptizo klubą „Edeno Sodas“!

Vieną vakarą mano bendradarbiai atvedė pas mane jaunuolį. Jis prisipažino, kad yra priklausomas nuo heroino. Jis pasakė, kad nori atsikratyti šios priklausomybės. Besikalbant pajutau, kad jis nuoširdžiai to nori. Vakaro pabaigoje pasiūliau jam sėsti į mano automobilį ir nusivežiau jį į savo butą. Apgyvendinau jį virtuvėje, užsirakinau savo miegamojo duris ir nuėjau miegoti.

Kelias dienas jis sunkiai kankinosi sėdėdamas ant virtuvės grindų. Galiausiai jis kažkaip nusiramino ir paklausė, ar kas nors turi gitarą. Liepiau vienam iš mūsų vaikų atnešti jam gitarą. Jis prasėdėjo ant grindų brazdindamas gitarą keletą dienų. Tada paprašė giesmyno. Davėme jam giesmyną ir jis pradėjo kurti naują melodiją vienam iš himnų. Aš užmiršau vaikio tikrąjį vardą. Visada vadinau jį DA, kas sutrumpintai reiškia priklausomas nuo narkotikų!

Tada vieną dieną DA man pasakė: „Paklausyk“. Jis paėmė gitarą, atsivertė giesmyną ir pagiedojo Alberto Midlaneso (1825-1909) himną „Atnaujink Savo darbą“ su jo sukurta melodija. Labai nuostabi melodija! Mes giedame šį himną pagal DA melodiją ir šiandien!

Atnaujink Savo darbą, o Viešpatie! Tavo galinga ranka teveikia;
   Kalbėk balsu, prikeliančiu mirusius, teišgirsta tavo žmonės.
Atgaivink! Atgaivink! Suteik gaivinančio vandens;
   Garbė priklausys tik Tau; Palaiminimai mums.
(“Revive Thy Work,” Albert Midlane, 1825-1909).

Kada grįžau namo į Los Andželą, pamečiau kontaktą su DA. Gyvenimas bėgo ir galiausiai mūsų bažnyčia įsikūrė tame pastate, kuris dabar priklauso mums. Vieną vakarą suskambo telefonas. Nuėjau į raštinę ir atsiliepiau: „Klausau“. Balsas ragelyje pasakė: „Sveiki dr. Hymersai, čia DA skambina“. „Kas?“, - paklausiau. Jis atsakė: „DA. Pamenate Drug Addict...DA?“ Vos nenuvirtau aukštielninkas. Negirdėjau jo balso beveik trisdešimt metų! Paklausiau: „Kur esi?“. Jis atsakė: „Gyvenu Floridoje. Esu vedęs, turiu porą vaikų ir gerą žmoną. Mokau sekmadieninėje mokykloje mūsų bažnyčioje.“

Juokiausi iš džiaugsmo! Tą vakarą visą kelią namo giedojau! Tokios akimirkos daro mane laimingu, kad stojau į tarnavimą prieš 60 metų. Vis tik buvo verta kentėti skausmus! Laimėti jaunus žmones kaip DA padarė mane laimingu!

Skausmas ir nusiminimai ištirpsta, kada pagalvoju apie visus jaunus žmones, kurie buvo išgelbėti. Šešiasdešimt tarnavimo metų suteikė man daug laimės. Į nieką nekeisčiau tarnavimo!

Kaip ir visada turiu paskirti kelias minutes paaiškinti Evangeliją. Jėzus atėjo iš dangaus dėl vienos priežasties - Jis atėjo mirti ant kryžiaus ir sumokėti kainą už mūsų nuodėmę. Jis fiziškai prisikėlė iš mirties su kaulais ir kūnu Velykų Sekmadienį. Jis praliejo Savo brangų Kraują, kad apvalytų mus nuo visos nuodėmės. Jis mums pasakė pasitikėti Juo ir būsime apvalyti nuo nuodėmės.

Aš bandžiau užsitarnauti išgelbėjimą, stengdamasis būti tobulas. Buvau fariziejus. Tačiau 1961-ųjų rugsėjo 28-ąją Biolos koledže aš pasitikėjau Jėzumi. Ši giesmė atvedė mane pas Kristų:

Ilgai mano įkalinta siela buvo
   Stipriai surakinta nuodėmėje ir prigimties naktyje.
Tavo akis pasiuntė sujudinimo spindulį,
   Pabudau, bedugnė degė atvira liepsna.
Mano pančiai nukrito, širdis tapo laisva,
   Atsikėliau, žengiau pirmyn ir nusekiau Jį.
Nuostabi meilė! Kaip suprasti?
   Kad Tu, mano Dieve, mirei už mane?
(“And Can It Be?”, Charles Wesley, 1707-1788).

Jėzus buvo įsikūnijęs Dievas. Jis mirė už mane. Tai pakeitė mano mastymą. Aš pasitikėjau Kristumi. Mano malda, kad tu pasitikėtum Jėzumi ir būtum išgelbėtas. Tada įsitikink, kad lankytumeisi Biblija tikinčia bažnyčia ir gyventum dėl Jėzaus Kristaus.

Visiems jums sakau: „Telaimina jus Dievas taip, kaip Jis palaimino mane leisdamas įveikti visas negandas ir baimes“. „Aš labai apsidžiaugiau, kai atvykę broliai paliudijo apie tavo tiesą, kaip tu vaikščioji tiesoje.“ (3 Jono 4). Amen.

Prašau programos vedėjo p. Johno Cagano užbaigti šias pamaldas. (Johnas pasveikino dr. ir p. Hymersus su gimtadieniu dviem tortais ir „Su Gimimo Diena“).

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Solo giesmę pieš pamokslą giedojo: p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
   “Must Jesus Bear the Cross Alone?” (Thomas Shepherd, 1665-1739; pirmas ir paskutinis stulpelis)/
   “The Master Hath Come” (Sarah Doudney, 1841-1926; paskutiniai du stulpeliai).
   Raštą prieš pamokslą skaitė p. John Wesley Hymersas: Psalmė 27,1-14.