Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Biblijoje, 26-ąjame Apaštalų darbų knygos skyriuje, Lukas trečią kartą aprašo Pauliaus atsivertimo istoriją. Lukas kartoja ją tris kartus dėl paprastos priežasties. Krikščionybės istorijoje be Kristaus mirties ir prisikėlimo nėra kito svarbesnio įvykio kaip apaštalo Pauliaus atsivertimas.

Paulius dėl evangelijos pamokslavimo buvo suimtas.

„…ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą.“ (Apd 25, 19)

Grandinėmis surištomis rankomis Paulius stojo prieš karalių Agripą. Jis pats buvo žydas. Taigi Paulius ginasi, kad jis pamokslauja remdamasis Senojo Testamento pranašystėmis apie Kristaus prikėlimą. Paulius savo gynyboje taip pat nurodo, jog karalius Aripa jau žinojo apie Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Visa tai buvo įvykę beveik prieš trisdešimt metų. Kiekvienas žydas žinojo apie tai, įskaitant ir karalių Agripą. Paulius pasakė:

„Šiuos dalykus žino karalius, kuriam taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, nes šitai dėjosi ne kur nors užkampyje.“ (Apd 26, 26)

„Šitai dėjosi ne kur nors užkampyje“. Tai buvo tų dienų išsireiškimas graikų pasaulyje. Dr. Gaebeleinas komentuoja:

Jėzaus tarnystė buvo plačiai žinoma Palestinoje, ir Agripa tikrai buvo girdėjęs apie Jį. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas buvo viešai patvirtinti, ir krikščionių Evangelija buvo skelbiama jau tris dešimtmečius. Žinoma, kad karalius buvo girdėjęs apie visus tuos dalykus, nes „šitai dėjosi ne kur nors užkampyje“. (The Expositor’s Bible Commentary, Frank E. Gaebelein, D.D., General Editor, Zondervan Publishing House, 1981, volume 9, p. 554; note on Acts 26:25-27).

Daug žmonių galvoja, jog Kristaus prisikėlimas buvo nereikšmingas įvykis ir apie jį žinojo tik keli neišsilavinę žvejai. Tačiau niekas negali būti taip toli nuo tiesos! Apie Kristaus prisikėlimą žinojo kiekvienas Izraelio žydas ir apie jį jau trisdešimt metų kalbėjo visas Romos pasaulis! Kristaus prisikėlimas nebuvo paslaptis!

„Nes šitai dėjosi ne kur nors užkampyje“. (Apd 26, 26)

Dr. Lenskis pasakė:

Visa, kas buvo sakoma apie Jėzų, buvo perduota į pačią tautos širdį – sostinę, Sanhedriną, ir visa pasiekė Romos valdininką Pilotą. Jėzus buvo visuomeninis veikėjas, kurio populiarumas išplito net į aplinkinius regionus. „Ne kur nors užkampyje“ (...) ne kažkoks mažas reikaliukas, apie kurį niekas nežino, bet labai didelės svarbos įvykis, kuris buvo toks viešas ir toks užkrečiantis, jog karalius Agripa buvo priverstas paskirti tam savo dėmesio. (R. C. H. Lenski, D.D., The Interpretation of the Acts of the Apostles, Augsburg Publishing House, 1961 edition, p. 1053; note on Acts 26:26).

„Nes šitai dėjosi ne kur nors užkampyje“. (Apd 26, 26)

Kristaus priešai turėjo tris dešimtmečius įrodyti, kad Jis neprisikėlė iš mirties. Tačiau jiems nepavyko. Nesvarbu, kaip sunkiai jie stengėsi, jiems nepavyko įrodyti, kad Jėzus liko miręs po Jo nukryžiavimo. Tuo metu, kada Paulius kalbėjo su karaliumi Agripa, tūkstančiai žydų ir dešimtys tūkstančių pagonių skelbė: „Kristus prisikėlė iš mirties!“.

Kristaus prisikėlimas yra krikščionybės pamatas. Jeigu Jėzaus kūnas būtų neprisikėlęs iš kapo, krikščioniškasis tikėjimas neturėtų pagrindo. Pats apaštalas Paulius pasakė:

„O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ (1 Korintiečiams 15, 14)

Nieko nuostabaus, kad Kristaus priešai taip akylai bandė paneigti Jo prisikėlimą! Tačiau jiems nepavyko. Daugeliu klausimų nesutinku su Gregu Lauriejumi, tačiau dėl Kristaus prisikėlimo aš jam pritariu. Gregas Lauriejus pateikė tris priežastis, dėl kurių Kristaus priešams nepavyko paneigti jo prisikėlimo – trys priežastys, liudijančios Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš mirties (Greg Laurie, Why the Resurrection? Tyndale House Publishers, 2004, pp. 13-24). Perfrazuosiu jo pateiktas priežastis.

„Nes šitai dėjosi ne kur nors užkampyje“. (Apd 26, 26)

I. Pirma, tuščias kapas.

Pirmas Jėzaus prisikėlimo įrodymas yra tuščias kapas. Faktas, kad Jėzaus kapas, praėjus trims dienoms po Jo mirties, buvo tuščias, yra vienas iš didžių Jo prisikėlimo įrodymų. Visi keturių Evangelijų autoriai teigia vieną ir tą patį – praėjus trims dienoms po Kristaus mirties, Jo kapas buvo tuščias. Daugelis kitų liudytojų taip pat patvirtina faktą, jog kapas buvo tuščias.

Seniausia ataka prieš Kristaus prisikėlimą buvo versija, kad kažkas pavogė Jėzaus kūną. Vyriausieji kunigai:

„…davė kareiviams daug pinigų ir primokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, Jo mokiniai atėję naktį Jį pavogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį įtikinsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų“. Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Šis žodis yra pasklidęs tarp žydų iki šios dienos.“ (Mato 28, 12-15)

Tačiau ši versija neįtikino labai daug žmonių. Elementari logika sako, jog Kristaus mokiniai negalėjo pavogti Jo kūno ir apsimesti, kad Jis buvo prisikėlęs. Dar prieš tris dienas Jo mokiniai išsilakstė bijodami dėl savo gyvybės, kada Kristus buvo suimtas ir nukryžiuotas. Labai neįtikėtina, jog šie baugštūs vyrai taip įsidrąsintų, kad išdrįstų pavogti Jėzaus kūną, o po to rizikuodami savo gyvybėmis drąsiai skelbtų, kad Jis prisikėlė iš mirties! Tai ekstremaliai neįtikėtina versija! Faktai visiškai nesutampa. Mokiniai slėpėsi kambaryje už užrakintų durų „bijodami žydų“ (Jono 20, 19). Jie buvo šoke. Jie netikėjo, kad Jis prisikels iš mirties. Nė vienas Kristaus pasekėjas neturėjo nei tikėjimo, nei drąsos sumaištauti prieš Romos valdžią ir pavogti Jėzaus kūną. Tai yra psichologinis faktas, kurio negalima praleisti.

Vieninteliai kiti įtariamieji, kurie galėjo pavogti Kristaus kūną, buvo Jo priešai. Problema su šia teorija yra ta, jog Kristaus priešai neturėjo jokio motyvo apiplėšti Jo kapą. Vyriausieji kunigai ir kiti religiniai vadovai nuteisė Kristų mirti, nes Jis grasino jų religinei sistemai ir gyvenimo būdui. Paskutinis dalykas, ko būtų norėję tie vyrai, buvo tai, kad žmonės galvotų, jog Kristus prisikėlė! Štai kodėl tie religiniai vadovai ėjo taip toli, bandydami panaikinti Jo prisikėlimo įrodymus. Evangelijoje pagal Matą pasakojama, kad jie nuėjo pas Romos gubernatorių Poncijų Pilotą:

„...ir kalbėjo: „Valdove, mes prisimename, jog tas suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, sakė: ‘Po trijų dienų prisikelsiu’. Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais nakčia atėję Jo mokiniai nepavogtų Jo ir nepaskelbtų žmonėms: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“.“ (Mato 27, 63-64)

Pilotas liepė jiems pastatyti sargybinius ir apsaugoti kapą: „saugokite kaip išmanote“ – pastatykite sargus prie kapo ir apsaugokit jį kaip galite geriausiai“ (Mato 27, 65). Taigi jie užantspaudavo kapą ir pastatė karius, kad jį saugotų (Mato 27, 66). Labai keista, tačiau atrodo, jog šie vyriausieji kunigai ir religiniai vadovai turėjo daugiau tikėjimo Kristaus prisikėlimu nei Jo paties mokiniai!

Tiesa yra ta, jog religiniai vadovai pritaikė ekstremalias priemones, kad apsaugotų Kristaus kūną nuo vagystės. Jie norėjo įrodyti, kad Kristaus pažadas prisikelti iš mirties buvo melas. Religiniai vadovai padarė viską, ką galėjo, kad panaikintų bet kokią galimybę tautoje plisti istorijoms apie prisikėlusį Kristų. Vogti kūną – būtų paskutinėje vietoje, ką Jo priešai būtų darę. Jeigu jie būtų pavogę kūną, jie be jokios abejonės būtų jį parodę, kada mokiniai būtų pradėję pamokslauti apie Jo prisikėlimą. Tačiau Kristaus priešai niekada neparodė Jo kūno. Kodėl? Paprasčiausiai todėl, kad jie jo neturėjo! Kapas buvo tuščias! Kristus prisikėlė iš mirties!

„Nes šitai dėjosi ne kur nors užkampyje“. (Apd 26, 26)

Tuščias kapas yra pirmasis Kristaus prisikėlimo iš mirties įrodymas ir jų yra daugiau!

II. Antra, liudytojų pasakojimai.

Kada Jėzus buvo nukryžiuotas, Jo mokiniai buvo be vilties. Jų tikėjimas žlugo. Jie neturėjo vilties vėl Jo pamatyti gyvo. Tada atėjo Jėzus:

„atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ (Jono 20, 19)

Mokiniai matė Jį gyvą daug kartų.

„Per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę.“ (Apd 1, 3)

Apaštalas Paulius pasakė, kad prisikėlę Kristus:

„(...) Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai. Po to Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių (…). Po to Jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man.“ (1 Korintiečiams 15, 5-8)

Dr. Johnas R. Rice‘as pasakė:

Pagalvokit, koks stiprus buvo šimtų žmonių liudijimas, kurie matė Jėzų po Jo prisikėlimo. Kai kurie iš jų matė Jį kelis kartus per keturiasdešimties dienų! (Apd 1, 3). Biblijos taisyklė buvo tokia: „du arba trys liudininkai“. Čia buvo šimtai liudininkų. Daug žmonių buvo nuteisti mirti dėl dviejų ar trijų liudininkų.
     Dvylika žmonių turi būti vieningos nuomonės, kad teisėjas paskelbtų nuosprendį svarbioje byloje. O čia šimtai liudininkų vieningai teigė, kad Jėzus prisikėlė iš mirties. Nei vienas žmogus nepasakė, kad jis matė Jo mirusį kūną po trijų dienų ir nei vienas neprieštaravo įrodymams.
     Liudijimas tų liudininkų, kurie matė Gelbėtoją, lietė Jį, jautė vinių skyles Jo delnuose ir pėdose, matė Jį valgantį, bendravo su Juo keturiasdešimt dienų – toks liudijimas būtų stipresnis nei būtinas Aukščiausiame Jungtinių Valstijų Teisme ar bet kokiame kitame teisme pasaulyje (...). Įrodymas yra toks stiprus, kad tik tie, kurie nenori patikėti ir netikrina įrodymų, tai atmeta.
     Nenuostabu, kad Biblija skelbia, jog Jėzus „Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų...“ (Apd 1, 3) (John R. Rice, D.D., The Resurrection of Jesus Christ, Sword of the Lord Publishers, 1953, pp. 49-50).

„Nes šitai dėjosi ne kur nors užkampyje“. (Apd 26, 26)

Tuščias kapas ir šimtai liudininkų yra stiprūs Kristaus prisikėlimo iš mirties įrodymai. Yra ir daugiau.

III. Trečia, apaštalai kankiniai.

Jei Kristaus prisikėlimas buvo melas, tai kodėl visi apaštalai ryžosi iškęsti tiek daug kančių? Apaštalai ne tik ir toliau skelbė Kristaus prisikėlimą, jie buvo pasiruošę geriau mirti, nei to išsižadėti! Skaitant bažnyčios istoriją, matome, kad visi apaštalai (išskyrus Joną, kuris buvo kankintas ir ištremtas) mirė baisia mirtimi, nes jie pamokslavo, jog Kirstus prisikėlė iš mirties. Dr. D. Jamesas Kennedy‘s pasakė:

     Tai labai svarbus faktas. Psichologijos istorijoje dar nebuvo tokio asmens, kuris būtų pasiruošęs mirti dėl to, ką žinojo esant melu. Aš svarstydavau, kodėl Dievas leido apaštalams ir visiems pirmiesiems krikščionims eiti per tokius kentėjimus, tokius baisius, neįtikėtinus kankinimus (...). Mums palikta ištikimybė, charakteris, kentėjimai ir liudytojų mirtys, dauguma iš tų liudijimų aplaistyti krauju (...). Paulas Little‘as pasakė: „Žmonės yra pasiruošę mirti, tik jei yra įsitikinę, kad tai yra tiesa (...) Niekas nemiršta dėl to, ką jie žino, kad yra melas“ (D. James Kennedy, Ph.D., Why I Believe, Thomas Nelson Publishers, 2005 edition, p. 47).

Šie vyra mirė, nes jie sakė, jog matė Kristaus prisikėlimą iš mirties:

Petras – žiauriai nuplaktas ir nukryžiuotas aukštyn galva.
  Andriejus – nukryžiuotas ant X formos kryžiaus.
     Jokūbas, Zebediejaus sūnus – nukirsdintas.
       Jonas – įkištas į verdančio aliejaus katilą ir po to ištremtas į Patmo salą.
         Pilypas – nuplaktas ir nukryžiuotas.
           Baltramiejus – gyvam nulupta oda ir po to nukryžiuotas.
             Matas – nukirsdintas.
               Jokūbas, Viešpaties brolis – nustumtas nuo Šventyklos viršūnės ir užmuštas.
                 Tadas – sušaudytas strėlėmis.
                   Morkus – užtampytas iki mirties.
                     Paulius – nukirsdintas.
                       Lukas – pakartas ant alyvmedžio.
                         Tomas – susmaigstytas ietimis ir įmestas į ugnies krosnį.

(The New Foxe’s Book of Martyrs, Bridge-Logos Publishers,
    1997, pp. 5-10; Greg Laurie, Why the Resurrection?
    Tyndale House Publishers, 2004, pp. 19-20).

Tie vyrai perėjo per baisias kančias ir mirė baisiomis mirtimis, nes jie skelbė, jog Kristus prisikėlė iš mirties. Niekas nemiršta dėl to, ko jie nematė! Tie vyrai matė Kristų po Jo prisikėlimo iš kapo! Štai kodėl kankinimai ir mirtis nesustabdė jų ir jie skelbė: „Kristus prisikėlė iš mirties!“

Petras pamatė Jį ant kranto,
Valė su Juo ten prie jūros;
Jėzus pasakė lūpomis, kurios buvo neseniai negyvos,
„Petrai, ar myli Mane?“
Tas, kuris buvo miręs, yra vėl gyvas!
Tas, kuris buvo miręs, yra vėl gyvas!
Sulaužyti stiprios, šaltos mirties gniaužtai –
Tas, kuris buvo miręs, yra vėl gyvas!
   (“Alive Again,” Paul Rader, 1878-1938).

Tie vyrai buvo perkeisti iš netikinčių bailių į bebaimius kankinius, nes jie matė Kristų po Jo prisikėlimo iš kapo!

Tomas matė Jį ten kambaryje,
Pavadino Jį savo Šeimininku ir Viešpačiu,
Įkišo savo pirštus į skyles,
Padarytas vinių ir kardo.
Tas, kuris buvo miręs, yra vėl gyvas!
Tas, kuris buvo miręs, yra vėl gyvas!
Sulaužyti stiprios, šaltos mirties gniaužtai –
Tas, kuris buvo miręs, yra vėl gyvas!
   (Paul Rader, ibid.).

Kaip norėčiau, kad mūsų bažnyčios vėl išmoktų giedoti šį didį Paulo Raderio himną! Jei man parašysite ir paprašysite, aš atsiųsiu jums giesmės natas. Dr. R. L. Hymersui, Jr., rašykite P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015 ir prašykite atsiųsti Paulo Raderio giesmės „Alive Again“ melodiją.

Mes galėtume pateikti dar daugiau Kristaus prisikėlimo įrodymų, tačiau net tai tavęs neįtikins. Kai kurie, kas matė Kristų po Jo prisikėlimo iš mirties, vis tiek abejojo (Mato 28, 17). Turi ateiti pas Kristų tikėjimu. Prieš įsikūnijant Kristus pasakė:

„Kai manęs ieškosite visa širdimi, rasite.“ (Jeremijo 29, 13)

„Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas.“ (Romiečiams 10, 10)

Aš su prisikėlusiu Jėzumi susitikau 1961 m. rugsėjo 28 d. 10:30 ryte, kai Biolos koledžo (dabar universitetas) auditorijoje pasiklausiau dr. Charleso J. Woodbridge‘o pamokslo; jis 1957 m. paliko Fullerio teologinę Seminariją dėl ten įsiskverbusio liberalizmo (žiūrėkite Harold Lindsell, Ph.D., The Battle for the Bible, Zondervan Publishing House, 1978 edition, p. 111). Tu taip pat gali pažinti prisikėlusį Kristų – jei tikrai to nori. „Stenkitės įeiti pro siaurus vartus“ (Luko 13, 24). Kada ateisi pas Kristų, tavo nuodėmės bus atpirktos ir nuvalytos Jo Krauju – tu gimsi iš naujo Jo prisikėlimu iš mirties. Meldžiuosi, kad greitai ateitum pas Kristų! Amen.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Solo giesmę pieš pamokslą giedojo: p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
“In Christ Alone” (Keith Getty, Stuart Townend, 2001).