Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Tai atsitiko Kristaus tarnystės pabaigoje. Po to, kai Jėzus prikėlė Lozorių iš mirties, Jis pasitraukė į nuošalią vietą. Jis grįžo į Jeruzalę likus vos savaitei iki Jo nukryžiavimo. Kas nors gali pagalvoti, kad Lozoriaus prikėlimas iš mirties turėjo įtikinti religinius vadovus, tačiau taip neatsitiko. Dar prieš tai Jėzus pasakė:

„Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.’“ (Luko 16, 31)

Dažniausiai žmonės nėra įtikinami matydami stebuklus. Stebuklas, kurio jiems reikia, yra įtikinamasis Šventosios Dvasios darbas jų sielose, nes jie yra „mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis“ (Efeziečiams 2, 1). Jei žmogus nebūna stebuklingai įtikintas dėl nuodėmės, jis neatsivers. Jis neatsivers net tada, jei „kas iš mirusių prisikeltų“ (Luko 16, 31). Pažadinantis Šventosios Dvasios įtikinimas, kada žmogus pajunta savo nuodėmes, yra stebuklas, kurį jis turi patirti, kad patirtų tikrą atsivertimą.

Stebuklai gali net dar labiau užkietinti jų širdis prieš Dievą. Kada vyriausieji kunigai ir fariziejai matė Jėzų atliekant „daug stebuklų“, jie susirinko „pasikonsultuoti“ Sanhedrino susirinkime (Jono 11, 47). Tame susirinkime nutiko keistas dalykas. Vyriausiasis kunigas Kajafas pateikė tikslią pranašystę apie Kristų. The New Testament Commentary taip apibūdina šią situaciją: „Kajafas buvo manipuliatorius, oportunistas, kuriam tokios vertybės kaip dorumas ir teisingumas, buvo svetimos (...) Jis nevengė pralieti nekaltą kraują. Tai, ką jis padarė, buvo sudėliota taip, tarsi tai būtų vienintelis ir žmonių gerovei reikalingas dalykas. Kajafas pavydėjo Jėzui. Kajafas norėjo, kad Jėzus būtų nužudytas, nes tai būtų patogu jo paties pozicijai. Kad įgyvendintų Jėzaus pasmerkimą mirčiai, jis naudojo įrankius, kurie rodo jo protingus paskaičiavimus (...). Jis buvo veidmainis, nes paskutiniame teisme (...), kada jis buvo pilnas vidinės piktdžiugos ir rado Kristuje tai, ką laikė pakankamu įrodymu jį pasmerkti mirti, jis perplėšė savo kunigo apsiaustą tarsi rodydamas gilią užuojatą! Toks buvo Kajafas. Taip pat žiūrėkite Antiquities, XVIII, 4:3” (William Hendriksen, Th.D., New Testament Commentary, Baker Book House, 1981 edition, volume I, p. 163; pastaba prie Jono 11, 49-50). Taip pat skaitykie Jozephą. Dar kartą atkreipkite dėmesį, kad šis blogas vyriausiasis kunigas išpranašavo pranašystę. Kaip Balamas Senąjame Testamente, būdamas blogas žmogus, išpranašavo teisingą pranašystę.

„Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“. Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus.“ (Jono 11, 49-52)

Po to Biblija sako:

„Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.“ (Jono 11, 53)

Po savaitės Kajafas nusiuntė šventyklos sargybinius suimti Jėzų, kol Jis meldėsi Getsemanės sode. Tie sargybiniai nuvedė Jį pas Kajafą, kuris Jo paklausė: „Pasakyk mums, ar esi Kristus, Dievo Sūnus?“ (Mato 26, 63). Jėzus atsakė teigiamai, tuomet:

„Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą. Kaip jums atrodo?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“ Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą, sakydami: „Pranašauk mums, Kristau! Kas Tau smogė?“ (Mato 26, 65-68)

Vyriausiasis kunigas neturėjo autoriteto nuteisti žmones mirtimi. Todėl Kajafas nutempė Jėzų pas Romos valdininką Poncijų Pilotą ir paprašė romėnų Jį nukryžiuoti.

Sudėtinga parašyti biografinį pamokslą, tačiau yra teisinga iš šio vyro – Juozapo Kajafo, Vyriausiojo kunigo, kuris suplanavo Kristaus nukryžiavimą, - žodžių ir veiksmų padaryti dvi bendras išvadas.

I. Pirma, Kajafas buvo labai religingas ir net teisingai pasakė apie Kristaus pakaitališką auką.

Kajafas buvo senojo vyriausiojo kunigo Ananijo žentas. Ananijas vyriausiojo kunigo poziciją užėmė 18 metų, ilgiau nei bet kuris kitas tuo metu.

Deja, mes galime suprasti, koks jis buvo žmogus. Pavyzdžiui, keletą kartų, kada dr. Hymersas buvo jaunas, jam buvo pasakyta: „Tu negali to pamokslauti“ arba „Tu negali taip pamokslauti“. Praėjus nemažai laiko, tapo akivaizdu, kad tai buvo blogas patarimas. Vyrai, kurie jam tai sakė, buvo labiau susirūpinę savo užimamomis pozicijomis nei tiesa, kuri užrašyta Biblijoje. Pamokslininkas negali stengtis įsiteikti žmonėms, kurie susirūpinę, jog nebūtų atleisti iš darbo ir nenori nieko nuliūdinti. Kajafas buvo toks žmogus. Jis žinojo, kad Jėzus darė „daug stebuklų“ (Jono 11, 47), tačiau jis buvo suinteresuotas sustabdyti Jėzų dėl politinių priežaščių. Jis manė: „Jei mes jį paliksime ramybėje, mes kažko neteksime“.

Jėzus pasakė ir padarė tai, ką Jis pasakė ir padarė iš meilės ir paklusnumo Dievui. Kajafas pasakė ir padarė tai, ką jis pasakė ir padarė nieko nepagalvojęs apie Dievą. Tokių mūsų bažnyčiose yra daug. Kajafas buvo religingas. Net nesuprasdamas to, jis pasakė tiesą apie Kristaus pakaitališką atpirkimą:

„(...) mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“ (Jono 11, 50)

Tokiais žodžiais jis pasakė visišką tiesą apie Kristaus mirtį kaip pakaitalą už nusidėjėlius, atkartodamas pranašo Izaijo žodžius.

„Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.“ (Izaijo 53, 5)

Tačiau būkite atsargūs! Jūs galite žinoti šiuos žodžius, tačiau neturėti iš jų jokios naudos! Taip nutikio Kajafui. Jis žinojo teisingus žodžius, tačiau jie neturėjo jokios įtakos jo gyvenimui.

Tai tas pats Vyriausiasis kunigas, kuris grasino Petrui, kada jis pamokslavo apie Jėzaus prisikėlimą iš mirties. Kadangi jis bijojo žmonių, jis pagrasino Petrui ir paleido jį (Apd 4, 21). Ir dar kartą Kajafas buvo tas pats Vyriausiasis kunigas, kuris įmetė apaštalus į kalėjimą (Apd 5, 17-18). Tačiau Dievas atsiuntė angelą, kuris atidarė kalėjimo duris ir juos išlaisvino. Po to Kajafas pasiuntė pareigūnus atvesti Petrą į Senhedriną „be prievartos (...), kad jų neužmėtytų akmenimis“ (Apd 5, 26). Tiek daug žmonių klausėsi apaštalų, kad Kajafas bijojo, jog jie gali užmėtyti jį akmenimis, jeigu jis juos sužeistų! Vienas iš vyrų Senhedrine, vardu Gamalelis, pasakė Kajafui ir kitiems:

„Palikite šituos žmones ramybėje ir paleiskite juos. Jei šis sumanymas ir ši veikla iš žmonių, – jie žlugs savaime, o jeigu tai iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Žiūrėkite, kad nepasirodytumėte kovojantys prieš Dievą!“ (Apd 5, 38-39)

Kajafas ir visi kiti paklausė Gamalelio. Tačiau ką jie padarė? Ar jie susirūpino dėl Dievo? Ne! Jie nuplakė apaštalus ir „uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido juos“ (Apd 5, 40).

„Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi.“ (Apd 5, 42)

Taigi mes paliekame Kajafą – susilpnintą ir negalintį sustabdyti Evangelijos pamokslavimo bei krikščionybės plitimo. Jam niekada nekilo mintis pagalvoti apie Dievą ir atgailauti dėl sao nuodėmių. Jis be jokios Dievo baimės ir toliau žaidė pilnus religijos politinius žaidimus, kol Piloto įpėdinis Vitelus po kelių metų jo neišmetė iš kunigystės 36-aisiais metais po Kristaus pagal Jozefo raštus (Antiquities, XVIII:4, 2). Nežinoma, kas su juo atsitiko po to, kai jis buovo pašalintas iš kunigystės. 1991-aisiais metais klinčių skrynia (urna) Kajafo vardu ir su mirusiojo kaulais buvo rasta Jeruzalėje. Archeologai tiki, kad tai to paties Kajafo palaikai (Archaeological Study Bible, Zondervan, 2005, p. 1609; pastaba prie Mato 26, 3). Jis atsimenamas kaip „giliai atsakingas dėl teisinio nekalto kalinio – Jėzaus nužudymo“ (John D. Davis, D.D., Davis Dictionary of the Bible, Baker Book House, 1978 edition, p. 114).

II. Antra, Kajafas kaip ir Kainas niekada neatgailavo ir niekada nebuvo išgelbėtas.

„Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė.“ (Pradžios 4, 8)

Yra Naujojo Testamento sąsaja taip Kaino ir žmonių, tokių kaip Kajafas. Apaštalas Jonas pasakė:

„Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį. Kodėl nužudė? Todėl, kad jo darbai buvo pikti, o brolio – teisūs. Nesistebėkite, broliai, jei pasaulis jūsų nekenčia.“ (1 Jono 3, 12-13)

Kajafas kaip ir Kainas buvo įtakoti šėtono, „piktojo“. Kaip ir Kainas Kajafas buvo iš „pasaulio“. Jis nesiliovė klausęs šėtono. Jis niekada nepaliko šio „pasaulio“ ir netarnavo Dievui. Esėnai iš žydų Qumrano bendruomenės, per kuriuos turime Mirusios Jūros ritnius, buvo labai kritiškai nusiteikę prieš Kajafą, jį vadindami „piktuoju kunigu“ (Archaeological Study Bible, ibid.).

Kainas ir Kajafas yra grėsmingas įspėjimas tiems, kurie tebėra religingi, tačiau prarasti. Abu, tiek Kainas, tiek Kajafas, žinojo apie kraujo auką. Tiek Kainui, tiek Kajafui tiesiogiai kalbėjo Dievas. Dievo Sūnus tiesiogiai kalbėjo Kajafui, kaip Jis kalbėjo ir Kainui (Pradžios 4, 6-7). Tiek Kainas, tiek Kajafas atmetė Dievo balsą, kuris kalbėjo jų sąžinėms, ir pasinėrė į egoistinius savo gyvenimus. Tiek Kainas, tiek Kajafas stos prieš Kristų Paskutiniojo teismo metu, ir Jis jiems pasakys:

„Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!“ (Mato 7, 23)

Po to jie „(... ) bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (Mato 8, 12).

Aš įspėju tave šį rytą – įsitikink, kad galvoji apie Dievą! Įsitikink, kad galvoji apie savo nuodėmę! Įsitikink, kad nesakai tik „teisingų žodžių“. Įsitikink, kad pripažįsti savo nuodėmes!

„Dejuokite, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas – liūdesiu.“ (Jokūbo 4, 9)

Įsitikink, kad patiri tikrąjį atsivertimą, kad tu iš tiesų veidas į veidą susidūrei su Jėzumi Kristumi ir esi nuplautas nuo savo „nuodėmių Jo paties krauju“ (Apreiškimo 1, 5). Nelauk! Neatmesk kvietimo ateiti pas Jėzų! Negaišk, kol Dievas nebaigė su tavimi ir nepakeitė tavo proto!

Per ilgai aš ignoravau Gelbėtoją.
   Per ilgai aš laikiausi savo nuodėmės.
Per ilgai aš teisinau savo atmetinėjimus.
   Dabar aš prarastas be Tavęs.
Jau per vėlu, jau per vėlu! Tačiau Jis beldžia į duris,
   Jėzus, mielas Gelbėtojas, šaukia mane ir vėl.
(“Too Long I Neglected,” Dr. John R. Rice, 1895-1980).

Dr. Hymersai, prašau, ateikite ir užbaikite pamaldas.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
“Too Long I Neglected” (Dr. John R. Rice, 1895-1980).