Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių
www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti
video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas
pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų
rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis,
tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia,
jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui,
įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.
Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti.
Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.
GETSEMANĖS KANČIATHE SORROW OF GETHSEMANE Dr. R. L. Hymers, Jr. „Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.“ (Žydams 5, 7) |
Naktį prieš savo mirtį ant kryžiaus, Jėzus nusivedė savo mokinius į Getsemanės sodo tamsą. Buvo labai vėlu, vidurnaktis. Aštuonis savo mokinius Jėzus paliko prie įėjimo į Getsemanės sodą. Su savimi Jis pasiėmė Petrą, Jokūbą bei Joną, ir jie nuėjo gilyn į Getsemanę. Jis „pradėjo nuogąstauti (didžiai sutrikti) ir sielvartauti (nerimauti)“ (Morkaus 14, 33). Jis pasakė tiems trims mokiniams: „Mano siela mirtinai nuliūdusi (giliai nuliūdusi). Pasilikite čia ir budėkite!“ Jis paėjo kelis žingsnius gilyn į sodą ir parkrito ant žemės. Jis meldėsi agonijoje, kad jei įmanoma... „Jį aplenktų toji valanda“ (Morkaus 14, 35). Jėzus maldėsi Getsemanės sode apie vieną valandą, nes vėliau, kada rado mokinius apsnūdusius, Jėzus jiems pasakė: „Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti...“ (Mato 36, 40).
Tą vidurnaktį Getsemanės sode Jėzui nutiko kažkas baisaus. Jėzus pasakė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mato 26, 38). Graikų kalbos žodis „perilupos“ reiškia „būti apimtam gilaus liūdesio“. Kartu su psalmininku Jis galėjo ištarti: „Mirties skausmai apsupo mane...“ (Psalmių 116, 3). Bangos ir daugybė kančių Jį užgriuvo. Ant Jo, po Juo, aplink Jį, iš išorės ir iš vidaus – visur buvo pilna kančios, vedančios į mirtį. Tai buvo tokia kančia, kuri vos Jo nepražudė! Nebuvo kur pasislėpti nuo skausmo! Jokia kita kančia negalėjo būti blogesnė! Jis buvo taip suspaustas tos kančios siaubo, kad „Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Luko 22, 44).
Vidurnaktis, Alyvų kalno pakraštys
Žvaigždė užgeso, kuri ką tik švietė;
Sode dabar vidurnaktis,
Kenčiantis Gelbėtojas vienas meldžiasi.
Vidurnaktis; nuo visų atskirtas,
Gelbėtojas grumiasi vienas su baimėmis;
Net tas mokinys, kurį Jis mylėjo,
Nemato jo Šeimininko kančios ir ašarų.
(‘Tis Midnight; and on Olive’s Brow”, William B. Tappan, 1794-1849).
Biblija mums sako, kad Jėzus buvo „kančių vyras, negalią pažinęs“ (Izaijo 53, 3). Tačiau jis nevaikštinėjo visą laiką ištysusiu, liūdnu veidu. Jis pažino kančią. Jis pažino liūdesį. Tačiau didesnę laiko dalį Jėzus buvo taikus, laimingas vyras. Jis lankėsi daugelyje vakarėlių, kad net fariziejai murmėjo. Jie sakė: „Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais“ (Mato 11, 19 ir kitos). Tai rodo, jog tikri krikščionys didesnę laiko dalį turi būti laimingi žmonės. Kartais mes einame per depresinius periodus. Tačiau mes ir vėl patiriame ramybę, kada prisimename, kad Jėzus triumfuojančiai prisikėlė iš mirties!
Viskas pasikeičia Getsemanės sode. Jo ramybė dingsta. Jo džiaugsmas pavirsta į didžiulį skausmą. Žodis „perilupos“ – apsuptas skausmo, suspaustas pusiau iki mirties! Tai yra paveikslas žmogaus, kuris patiria įtikinimą dėl nuodėmės.
Jėzus per visą savo gyvenimą nei karto neparodė liūdesio ar depresyvios nuotaikos. Tačiau dabar, Getsemanės sode, viskas yra kitaip. Jis šaukia Dievui: „...jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mato 26, 39). Iki šiol jis niekuomet nesiskunė. Tačiau dabar „jis dar karščiau meldėsi ir Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Luko 22, 44). Kodėl? Kodėl? Jėzau, kas sukėlė tokią Tavo kančią?
Dr. Johnas Gillas pasakė, kad tuo metu šėtonas atėjo į sodą. Kažkada aktorius ir režisierius Melas Gibsonas savo filme „Kristaus kančia“ į Getsemanės sodą ateinantį šėtoną pavaizdavo kaip gyvatę, kad jis kankintų Jėzų tamsoje. Tačiau ir dr. Gillas, ir Melas Gibsonas klydo. Šėtono nebuvo Getsemanės sode. Nieko panašaus Biblijoje mes neskaitome. Kai kurie žmonės cituoja Luko evangeliją, kur Jėzus pasakė kariams, kurie atėjo jo suimti Getsemanėje: „Bet ši valanda jūsų, tamsos valdžia“ (Luko 22, 53). Jie yra teisūs sakydami, jog tai nurodo į šėtoną. Tačiau atkreipkite dėmesį, jog Kristus tai pasakė kariams, kurie atėjo jo suimti po jo maldos ir kruvino prakaito Getsemanėje. Po Jo kančios sode, Jis pasakė kariams: „Ši valanda jūsų (ne valanda Getsemanės sode), tamsos valdžia“. Taigi šėtonas atėjo po Kristaus kančios išgyvenimų sode. Judas Iskarijotas jau prieš kelias dienas buvo demonų apsėstas (iš tiesų pačio velnio apsėstas). Luko evangelija sako, jog „šėtonas įėjo į Judą“ (Luko 22, 3). Po Kristaus siaubingų kančių šėtonas atėjo į sodą kartu su apsėstuoju Judu ir atvedė karius suimti Jėzų, leisdamas jiems gėdingai elgtis su Juo.
Taigi mes esame palikti spėlioti, kodėl Jėzus buvo taip kankinamas, kad Jis net kraujavo prakaitu besimelsdamas išlaisvinimo. Aš esu įsitikinęs, kad atsakymas yra duotas tekste. Sode Jėzus sako: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mato 26, 39). Kas buvo ta „taurė“? Jei tai Jo kančia ant kryžiaus, tai į Jo maldą nebuvo atsakyta. Jei ta „taurė“ buvo išgelbėjimas nuo šėtono, tai į Jo maldą nebuvo atsakyta, nes šėtono apsėstas žmogus atidavė Jį nukryžiavimui. Mūsų tekstas Žydams 5, 7 duoda atsakymą. Atsistokime ir perskaitykime šią eilutę:
„Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.“ (Žydams 5, 7).
Galite atsisėsti. Ši eilutė mums sako, kad Jėzus meldėsi šia malda „savo kūno dienomis“, tai reiškia, kol Jis dar gyveno žemėje. Jis meldėsi „su garsiu šauksmu bei ašaromis“, kad būtų išgelbėtas iš mirties – taigi šia malda Jis meldėsi prieš Jo nukryžiavimą. Ši eilutė taip pat atskleidžia, kad Jo malda buvo išklausyta ir Dievas išgelbėjo Jį iš mirties Getsemanės sode! Įžymus teologas dr. J. Oliveris Buswellas pasakė:
„Ekstremaliai gausus prakaitavimas, koks aprašytas Luko evangelijoje (Getsemanės sode), yra būdingas žmogui, esančiam šoko būsenoje, kurioje kenčiantis yra pavojuje apalpti ar net mirti (...) Mūsų Viešpats Jėzus Kirstus, būdamas tokios fizinės būsenos ir patyręs ekstremalų šoką, meldėsi išgelbėjimo iš mirties Getsemanėje tam, kad Jis galėtų įgyvendinti savo tikslą ant kryžiaus“ (J. Oliver Buswell, Ph.D., Systematic Theology of the Christian Religion, Zondervan Publishing House, 1971, part III, p. 62).
Dr. Johnas R. Riceas pasakė praktiškai tą patį:
„Jėzus labai kentėjo ir jautė savo sieloje „sunkumą iki mirties“, pažodžiui tai reikštų, kad jis buvo bemirštąs iš skausmo (...) Jėzus meldėsi, kad mirties taurė pralenktų Jį tą naktį, kad Jis sulauktų rytojaus ir išgyventų iki mirties ant kryžiaus“ (John R. Rice, D.D., The Gospel According to Matthew, Sword of the Lord, 1980, p. 441).
Dr. Buswellas pasakė:
„Ši interpretacija harmonizuojasi su nuorodos Žydams 5, 7 žodžiais ir man atrodo, jog tai yra vienintelė interpretacija, kuri harmonizuojasi“.
Dr. Riceas pasakė:
„Tai labai aiškiai nusako Biblijos nuoroda Žydams 5, 7, kur sakoma, kad Jėzus “(...) siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo“. Bemirštąs Getsemanės sode Jėzus meldėsi, kad mirties taurė Jį aplenktų tą naktį, kad Jis galėtų išgyventi iki rytojaus ir galėtų mirti ant kryžiaus. Raštas sako, kad „Jis buvo išklausytas!“ Dievas atsakė į Jo maldą.
„Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.” (Žydams 5, 7).
Pamatyk kenčiantį Dievo Sūnų,
Dejuojantį, aimanuojantį, prakaituojantį krauju!
Beribė dieviškos malonės gilybė!
Jėzau, kokia didi Tavo meilė!
(“Thine Unknown Sufferings”, Joseph Hart, 1712-1768).
Tačiau mes vis tiek turime paaiškinti, kodėl Jėzus taip kentėjo tą naktį. Štai kuo aš tikiu, kas Jėzui atsitiko Getsemanėje tą naktį. Aš tikiu, kad:
„Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus.“ (Izaijo 53, 6)
„Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus.“ (Izaijo 53, 4)
Kada Jis juos nešė? Jis nešė juos Getsemanėje ir nunešė juos ant kryžiaus kitą rytą.
„Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio (…)“ (1 Petro 2, 24)
Mūsų nuodėmės buvo uždėtos „ant Jo kūno“ naktį prieš Getsemanės sodą. Jis nešė mūsų nuodėmes nuo Getsemanės iki kryžiaus! Jis patenkino Dievo pyktį. Jis jį sugėrė.
Pats vienas Gelbėtojas meldėsi tamsioje Getsemanėje;
Pats vienas laikė karčią taurę, kentėjo už mane;
Pats vienas, pats vienas visa Jis pakėlė;
Jis atidavė save, kad išgelbėtų savuosius;
Jis kenėjo, kraujavo ir mirė, apleistas visų.
(“Alone” by Ben H. Price, 1914).
Didis dr. Johnas Gillas (1697-1771) teisingai pasakė:
„Dabar Jis sumušas ir paliktas kančioms Jo Tėvo: dabar prasideda Jo kančia, nes ji čia nesibaigė iki kryžiaus, (...) kančia buvo labai sunki; svoris Jo žmonių nuodėmių ir pojūtis dieviško įniršio, kuriuo Jis buvo taip prislėgtas ir užgožtas, kad Jo dvasia vos Jo nepaliko; Jis buvo pasiruošęs apalpti, nuskęsti ir numirti; Jo širdis virpėjo (...) Jo siela buvo slegiama Jo žmonių nuodėmių; visa tai Jį pagavo ir sugriebė (...) kančia mirties ir pragaro Jį supo iš visų pusių ir Jis nesulaukė net mažiausios paguodos (...) taigi Jo siela buvo pepildyta kančios; Jo didi širdis buvo prie sudūžimo ribos; Jis buvo atvestas prie, jei taip galima išsireikšti, mirties dulkių; Jo kančia Jo nepaliko, kol Jo siela ir kūnas buvo atskirti nuo vienas kito“. (John Gill, D.D., An Exposition of the New Testament, The Baptist Standard Bearer, volume I, p. 334).
Taigi mes sužinojome, ką Jėzus padarė, kad išgelbėtų mus nuo Dievo įniršio, nuo teismo už mūsų nuodėmes ir Amžino teismo pragare. Jis kentėjo mūsų vietoje kaip pakaitalas. Jo pakaitališka kančia mūsų vietoje prasidėjo Getsemanės sode, kada Jis prisiėmė jūsų nuodėmes ir ryte užnešė jas ant kryžiaus.
Mano drauge, artėja Velykų sekmadienis, diena, kada Jėzus prisikėlė iš mirties. Tačiau Jo prisikėlimas iš mirties nieko jums nereikš, kol jūs suprasite, kad Jis siaubingai kentėjo Getsemanėje ir ant kryžiaus tam, kad išgelbėtų jus nuo bausmės už jūsų nuodėmes. Ką turite padaryti, kad Jėzus taptų jūsų pakaitalu? Turite pulti Jam po kojomis ir pasitikėti Juo!
Kada mąstau apie nuostabų kryžių,
Ant kurio mirė šlovės Princas,
Savo didžiausius turtus laikau nuostoliu
Ir niekinu visą savo garbę.
Neleisk to, Viešpatie, kad aš didžiuočiausi,
Išsaugok Kristaus mirtyje, mano Dieve;
Visus tuščius dalykus, kuriais labiausiai gėriuosi,
Aukoju juos Jo kraujui.
Žiūrėk, iš Jo galvos, Jo rankų, Jo kojų,
Kančia ir meilė teka žemyn;
Ar esame kada dar matę tokią meilę ir kančią kartu,
Ar spyglių vainiką tokį turtingą?
Kur visi gamtos turtai iškasti,
Būtų per maža dovana,
Meilė, tokia nuostabi, dieviška,
Reikalauja mano sielos, mano gyvenimo, viso manęs.
(“When I Survey the Wondrous Cross”, Isaac Watts, D.D., 1674-1748).
Pasitikėkite Jėzumi šį vakarą, ir jūsų nuodėmė bus sumokėta Jo kančia ir mirtimi ant kryžiaus jūsų vietoje. Jo kraujas apvalys jus nuo nuodėmės tą pačią akimirką, kada pasitikėsite Juo!
(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.
Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.
Solo giesmė prieš pamokslą:
“‘Tis Midnight, and on Olive’s Brow” (William B. Tappan, 1794-1849).