Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Liberalioje seminarijoje jie mokė mus, kad buvo du pranašai Izaijai. Jie klydo. Pirmieji 39-eri pranašystės skyriai kalba apie nuodėmes ir tautos okupavimą. Nuo 40-ojo skyriaus iki knygos pabaigos pranašas Izaijas kalba apie atpirkimą. Antroji knygos dalis kalba apie išgelbėjimą per Kristaus kančias.

„Balsas tarė: „Šauk!“ Aš klausiau: „Ką šaukti?“ – „Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas. Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė. Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius.“ (Izaijo 40, 6-8)

„Balsas tarė: „Šauk!“ Kas tai buvo per balsas, kuris kalbėjo pranašui? Tai buvo „Viešpaties burna“, apie kurią kalba penktoji eilutė. Hebrajų kalbos žodis „šauk“ yra „qârâ“. Jis reiškia „rėkti ant sutikto asmens“ (Strong #7121). Tai tas pats žodis, kuris naudojamas Izaijo 58, 1 eilutėje.

„Šauk garsiai, nesivaržyk! Pakelk savo balsą kaip trimitą; pranešk mano tautai jos kaltę ir Jokūbo namams jų nuodėmes.“ (Izaijo 58, 1)

Būtent taip pamokslavo Jonas Krikštytojas. Jis nurodė į Izaijo 40-ojo skyriaus 3-iąją eilutę sakydamas: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite kelią Viešpačiui, tiesų darykite Jam vieškelį dykumoje“ (Jono 1, 23; Izaijo 40, 3). Graikų kalbos žodis, kuris Jono 1-ojo skyriaus 23-iojoje eilutėje išverstas kaip „šaukimas“, hebrajiškai yra bǒaō. Jis reiškia „šaukti (...) rėkti“ (Strong). Tiek graikų kalbos žodis, tiek hebrajų kalbos žodis reiškia „garsiai šaukti“ (Izaijo 58, 1). Tai reiškia, kad pamokslininkas turi kalbėti garsiai, tarsi būtų Dievo burna (...) „Šaukdamas ir rėkdamas“ tiems, kurie yra prarasti ir pasimetę! Pamokslininkai turi garsiai šaukti Dievo Žodį klausytojams. Labai gaila, kad šiandien tai nebėra populiarus pamokslavimo būdas. Tai yra fundamentalus pamokslininkų nepaklusnumas Biblijai. Šių dienų tarnautojai „nustojo pamokslauti ir pradėjo mokyti“, - taip sakė senų laikų pamokslininkai. Tie šių dienų tarnautojai nepaklūsta Dievui. Jis pasakė Izaijui: „Garsiai šauk ir nesigailėk“. Šių dienų pamokslininkai neseka Jėzaus pavyzdžiu. Jėzus „šaukė šventykloje“ (Jono 7, 28), taip pat Jis „atsistojo ir garsiai šaukė“ Jono 7-ajame skyriuje 37-ojoje eilutėje. Pamokslininkai nebešaukia kaip Petras Sekminių dieną. Jis „pakėlė savo balsą“ ir garsiai šaukė Dievo žodžius, kurie jam buvo suteikti (Apd 2, 14). Dr. Johanas Gillas teigė: „Ir pakėlė savo balsą, kad būtų girdimas visos minios (...) taip pat tam, kad parodytų savo uolumą, dvasios užsidegimą ir proto tvirtumą. Apgaubtas Dvasios iš aukštybės, prieš žmones jis buvo bebaimis“ (An Exposition of the New Testament; pastaba prie Apd 2, 14). Taigi turiu pasikartoti: šiandien mūsų sakyklose išlieka fundamentalus nepaklusnumas Dievui, siaubingas nepaklusnumas pamokslavimo manieroje ir stiliuje. Apaštalas Paulius tai nurodė kaip į paskutinių dienų atpuolimo ženklą. Jis pasakė: „Skelbk žodį (...) Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse (kutentų jų ausis, NASV vertimas)“ (2 Timotiejui 4, 2-3). Mūsų laikais vyrauja „mokymas“, o pamokslavimas yra užmirštas. Visa, ką mes girdime, yra mokymas – „mokymas“ be skubos ir ugnies! Štai ko jie išmoksta šių laikų seminarijose! Mokymo sauso kaip dulkės, eilutė po eilutės! Nė vienas nėra priešpastatomas Evangelijai ir nė vienas „mokymu“ nebūna pažadintas iš dvasinio miego. Negalima „išmokyti“ ožių, kaip jiems tapti avimis! Jie pamokslavimu turi būti pašaukti iš jų nuodėmingumo ir vangumo! „Balsas tarė: „Šauk!“ (Izaijo 40, 6). Štai koks yra tikrasis Evangelijos pamokslavimo stilius! Dievas daugiau nenaudos nieko, kaip tik pamokslavimą, sujudinti mirusių širdžių ir nerangių protų! Daugiau niekas - tik sielą sujudinantis pamokslavimas gali tai padaryti! Brianas H. Edwardsas pasakė: „Prabudimo pamokslavimas turi jėgą ir autoritetą, kuris kaip kūjis atneša Dievo Žodį į širdį ir sąžinę. Būtent to šiandien ir trūksta mūsų pamokslavime. Vyrai, kurie pamokslauja prabudimo susirinkimuose, visada pamokslauja be baimės ir su stipriu raginimu“ (Revival! A People Saturated With God, Evangelical Press, 1997 edition, p. 103). Dr. Lloyd-Jonesas buvo vienas iš didžių dvidešimtojo amžiaus pamokslininkų. Jis sakė: „Kas yra pamokslavimas? Logika su ugnimi! (...) Tai yra teologija su ugnimi. Teologija be ugnies yra defektyvi teologija (...) Pamokslavimas – tai teologija, kuri eina per užsidegusį žmogų (...) Aš manau, kad vyras, kuris gali kalbėti apie teologiją be aistros, neturi jokios teisės stovėti už tribūnos, jam neturi būti leidžiama kalbėti iš tribūnos“ (Preaching and Preachers, p. 97).

Po to Izaijas pasakė: „Ką man šaukti?“ (Izaijo 40, 6). Vienas jaunuolis man papasakojo, ką jam sakė seminarijos profesorius. Jis jam pasakė, kad šešerių mėnesių pamokslavimo planas turi būti iš anksto paruoštas. Aš kategoriškai smerkiu vyrą, kuris taip daro! Taip darantis pamokslininkas negali paruošti tikrų, Dievo duotų pamokslų! Tai neįmanoma! Ch. Spurgeonas buvo pats iškiliausias visų laikų pamokslininkas. Jis niekada taip nedarė. Tikras pamokslininkas turi prašyti Dievo, kad Jis duotų pamokslą, ir laukti, kol jam jis bus duotas. „Ką man šaukti?“ Aš turiu šaukti žinią, kurią Dievas man duoda pamokslauti. Kažkas yra pasakęs, kad aš pamokslauju kaip Hitleris. Tam tikra prasme jis buvo teisus. Hitleris su didžiu užsidegimu kalbėjo melą. Mes turime su didžiu užsidegimu pamokslauti tiesą! Tik aistringas pamokslavimas gali išjudinti žmones veikti. Ekspozicinis Biblijos pamokslavimas migdo klausytojus! Dr. Lloydas-Jonesas pasakė: „Šių dienų pamokslavimas negelbsti žmonių. Jis net neerzina žmonių ir palieka juos ten, kur jie ir buvo be mažiausio sujudinimo“. Tai yra neteisinga! Juos reikia sujudinti!

„Balsas tarė: „Šauk!“ Aš klausiau: „Ką šaukti?“ – „Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas (...) Žolė nuvysta, žiedas nukrinta (...)“ (Izaijo 40, 6-8)

I. Pirma, turiu šaukti apie gyvenimo trumpumą.

„Balsas tarė: „Šauk!“ Aš klausiau: „Ką šaukti?“ – „Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas (...) Žolė nuvysta, žiedas nukrinta (...)“ (Izaijo 40, 6; 8)

Gyvenimas greitai prabėga. Jis prabėga labai greitai. Atrodo, kad būsi jaunas amžinai, tačiau jaunystė greitai prabėga. Rašau savo autobiografiją. Manęs to paprašė mano sūnus Robertas. Po kelių savaičių būsiu šešiasdešimt šešerių metų amžiaus. Atrodo, lyg dar prieš kelis mėnesius buvau jaunas! Taip nutiks ir jums! Pateka vasaros saulė. Žolė paruduoja. Gėlės nuvysta ir sudžiūsta. Gyvenimas yra laikinas, bėgantis, trumpas ir greitai prabėgantis. Apaštalas Jokūbas apie tai kalbėjo sakydamas:

„O turtuolis (...) pažemintas: jis išnyks kaip lauko gėlė. Juk pakyla saulė, jos kaitra išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožis pranyksta. Taip ir turtuolis sunyks savo keliuose“. (Jokūbo 1, 10-11)

Labai nedaug žmonių tai mato. Jie dirba ir pluša, kad iškiltų šiame pasaulyje, nesuprasdami akivaizdaus fakto – visa tai pasibaigs greičiau, nei jie galvoja! C. T. Studdas (1860-1931) buvo vienas iš tų nedaugelio turtuolių, kuris tai suprato. Jis paveldėjo didžiulį palikimą, tačiau viską išdalino ir kaip misionierius išvyko į Kiniją, o vėliau į Afrikos širdį, kur tikrai buvo pavojinga. C. T. Studdas pasakė:

Vienas, vienas gyvenimas,
   Ir visa greit praeis;
Tik ką padarysi dėl Kristaus,
   Tęsis.

Norėčiau, kad kiekvienas jaunuolis paskaitytų apie C. T. Studdą ir norėčiau, kad jis taptų jų didvyriu! O, kad tik jūs suprastumėte tiesą iš šio eilėraščio!

Vienas, vienas gyvenimas,
   Ir visa greit praeis;
Tik ką padarysi dėl Kristaus,
   Tęsis.

Jėzus pasakė:

„Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“ (Morkaus 8, 36-37)

„„Balsas tarė: „Šauk!“ Aš klausiau: „Ką šaukti?“ – „Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas (...) Žolė nuvysta, žiedas nukrinta (...)“ (Izaijo 40, 6; 8)

Dėl to aš privalau dažnai pamokslauti apie gyvenimo trumpumą! Ir tu turi galvoti apie savo gyvenimo trumpumą. Biblija sako: „Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį!“ (Psalmių 90, 12).

II. Antra, aš privalau šaukti apie svilinantį Šventosios Dvasios darbą.

Žodis „vysti“ reiškia susitraukti, išdžiūti ir netekti savo šviežumo. Izaijo 40, 7 sakoma:

„Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė.“ (Izaijo 40, 7)

Ch. Spurgeonas pasakė: „Dievo Dvasia yra kaip vėjas, kuris turi perpūsti jūsų sielų laukus ir paversti jūsų grožį į vystančią gėlę. Ji turi įtikinti tave dėl tavo nuodėmės, kad galėtum pamatyti savo puolusią prigimtį, vidinį sugedimą ir suprastum tiesą, kad „tie, kurie gyvena kūniškai, negali patikti Dievui“. Kad mes galėtume pajusti mirties nuosprendį mūsų kūniškam gyvenimui (...) tik ligoniui reikalingas gydytojas (...) Kai pažadintas nusidėjėlis šaukiasi Dievo malonės, būna nustebintas, kada pamato, jog vietoje greitos ramybės jo siela dar labiau yra apsunkinama patiriamo Dievo pykčio (...) nes tu niekuomet nevertintum Kristaus Kraujo, kuris apvalo mus nuo visų nuodėmių, jei pirmiausia nebūtum priverstas raudoti, kad esi nešvarus daiktas“. (“The Withering Work of the Spirit,” pp. 375, 376).

Tai yra svilinantis Šventosios Dvasios darbas. Tai toks Šventosios Dvasios darbas, kuris išdžiovina tavo klaidingas viltis, parodo mirusią tavo širdies būseną, jis išdžiovina visas viltis iš tavo proto, kad pamatytum vienintelę tikrą viltį Kristuje, kuris mirė tavo vietoje, kad tave išgelbėtų nuo nuodėmės. Kada Šventoji Dvasia „išsvilina“ tavo sielą, tada tu pamatai, jog taip vadinamas tavo „gerumas“ yra ne kas kita, kaip nešvarūs skudurai. Tada tu pamatysi, kad niekas, ką iki šios dienos esi padaręs, negali tavęs padaryti priimtinu Dievui. Niekas, ką esi padaręs, negali išgelbėti tavęs nuo teismo ir pragaro.

Štai kodėl Dievas leidžia tau patirti netikrą atsivertimą. Jis gali leisti tau patirti daug netikrų atsivertimų prieš suteikdamas tau ramybę. Tai nereiškia, kad Dievas tave paliko. Tikrai ne! Dievas naudoja tuos netikrus atsivertimus. Jis juos naudoja, kad tu sušuktum: „Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas“. Dievas svilina, džiovina tavo klaidingas viltis išsigelbėti per kažko darymą arba kažko pasakymą. Johnas Newtonas pasakė:

Tikėjausi, kad išauš malonės valanda,
   Ir Jis žaibiškai atsakys į mano prašymą,
Ir Jo visagalinčios meilės jėga
   Nuslopins mano nuodėmes ir suteiks man ramybę.

Tačiau vietoje to, Jis mane privertė pajusti
   Visą paslėptą blogį mano širdyje;
Ir leido piktosioms pragaro jėgoms
   Slėgti kiekvieną mano sielos dalį.

Paklauskite Ayako! Paklauskite Dannės! Paklauskite Johano Cagano! Paklauskite manęs! Mes visi šaukėmės Dievo, kad suteiktų mums ramybę, tačiau vietoje to, Jis privertė mus pasijausti kaip Sheila Ngann. Ji pasakė: „Aš taip savimi pasibjaurėjau“. Kita mergina pasakė: „Aš jaučiuosi tokia nusivylusi savimi“. Mes su Dr. Caganu jai pasakėme, kad ji turi jaustis daug blogiau nei „nepatenkinta savimi“. Kaip ir Sheila ji turi jaustis „pasibjaurėjusi“. Kol jūs nesijausite visiškai savimi „pasibjaurėję“, jūs niekada nepajusite svilinančios vidinės tuštumos, kurią patyrė tie, kurie tikrai yra atsivertę.

Žodis „svilinti“ yra labai svarbus. Jūs turite žinoti, ką jis reiškia, kad suprastumėte, kas su jumis vyksta. Žodis „svilinti“ reiškia „būti sugėdintam (...) išdžiovintam kaip vanduo (...) būti sugėdintam, suglumintam ir beišnykstančiam“ (Strong #300).

„Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė. Žolė nuvysta, žiedas nukrinta“ (Izaijo 40, 7)

Štai kas turi įvykti jūsų širdyje. Šventoji Dvasia turi svilinti ir išdžiovinti jūsų pasitikėjimą savimi. Kol jūsų širdis suvys kaip mirštanti gėlė, kol jūs būsite sugėdinti ir gėdysitės savo puolusios prigimties. Kaip Sheila ir pasakojo, kaip ji jautėsi prieš savo atsivertimą: „Buvau pasibjaurėjusi savimi“. Štai kas vyksta per tikrąjį atsivertimą.

„Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė. Žolė nuvysta, žiedas nukrinta“ (Izaijo 40, 7)

Kada pasibjaurėji savimi, tik tada galime tau pasakyti pasitikėti Jėzumi. Jis apvalys tave nuo nuodėmės Savo Krauju ir išgelbės tave nuo Dievo rūstybės.

Didis evangelistas Georgas Whitefieldas paklausė: „Ar Dievas yra jums parodęs, kad jūs netikite Jėzumi? Ar kada esate meldęsi: „Viešpatie, leisk man pasitikėti Kristumi? Ar Dievas kada nors yra jus įtikinęs dėl jūsų neįgalumo ateiti pas Kristų ir privertęs jus maldoje šauktis tikėjimo Kristumi? Jei ne, jūs niekuomet neturėsite ramybės savo širdyje. Te Dievas suteikia jums tvirtą ramybę Jėzuje iki jūsų mirties, po kurios nebebus šanso“ (“The Method of Grace”). Turite patirti intensyvią kovą su nuodėme prieš patiriant tikrąjį atsivertimą. Turite patirti kažką panašaus, ką patyrė Kristus, kada jūsų nuodėmė buvo uždėta ant Jo Getsemanės sode. Turite pajusti kažką panašaus į tai, ką Jis patyrė, kada sušuko: „Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (…) „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“ (Mato 26, 38; 39).

Prašau, atsistokite ir pagiedokime 10-ąjį himną „Ateikite, jūs nusidėjėliai“.

Ateikite, nusidėjėliai, vargšai ir niekam tikę, silpni ir sužeisti, sergantys ir negaluojantys;
   Jėzus stovi pasiruošęs jus išgelbėti, pilnas malonės, meilės ir jėgos:
Jis gali, Jis gali, Jis nori, nėra abejonės;
   Jis gali, Jis gali, Jis nori, nėra abejonės.

Ateikite, jūs pavargę, nešantys sunkią naštą, subraižyti ir sudužę krisdami;
   Jei lauksite, kol pasitaisysite, niekuomet neateisite:
Ne teisiųjų, ne teisiųjų, bet nusidėjėlių Jėzus atėjo šaukti;
   Ne teisiųjų, ne teisiųjų, bet nusidėjėlių Jėzus atėjo šaukti.

Pamatyk Gelbėtoją, dabar išaukštintą, prašyk Jo kraujo;
   Visiškai atsiduok į Jo rankas, negalvok apie nieką kitą;
Niekas, tik Jėzus, niekas, tik Jėzus, gali padėti beviltiškam nusidėjėliui;
   Niekas, tik Jėzus, niekas, tik Jėzus, gali padėti beviltiškam nusidėjėliui.
(“Come, Ye Sinners” Joseph Hart, 1712-1768; pritariant pastoriui).

Dabar paklausykite tikėtinai atsivertusio žmogaus žodžių Tai yra vieno jaunuolio paliudijimas.

Ieškojau, kaip galėčiau save išgelbėti. Buvau pilnas išdidumo, per daug pasipūtęs net sau pripažinti, kad buvau pernelyg išdidus. Aš vis dar prisimenu, kaip kovojau su Dievu nenorėdamas pasitikėti Jėzumi (...) Pradėjau skaityti Bibliją, kasdien „praktikuoti“ maldą, kad būčiau labiau įsitraukęs į bažnytinę veiklą. Tačiau vidinės ramybės neradau. Giliai viduje žinojau, kad buvau pražuvęs, tačiau buvau per daug išdidus ir pernelyg bailus tai pripažinti. Slėpiausi nuo savęs ir nuo minties, kad esu nusidėjėlis. Viską dariau, kad tik nuvyti šią mintį ir galvoti apie ką kitą. Ieškojau bet kokių pasiteisinimų savo tikėjimui ir norėdamas pasijusti geriau dėl savo nuodėmingos prigimties. Tada Dievas atvėrė Dangų, siuntė prabudimą, ir dar kartą mano išdidumas buvo per didelis, kad pripažinčiau, jog man reikia Jėzaus, kad Jis mane išgelbėtų (...) Tuo metu jau buvau išsekęs protiškai. Pradėjau suprasti, kad nesvarbu, ką daryčiau, negaliu savęs išgelbėti iš nuodėmės – mano nuodėmės nepasitikėti Jėzumi, savo teisumo nuodėmės. Buvau be vilties. Aš kovojau su savimi bandydamas pasitikėti Jėzumi, tačiau mano išdidumas man neleido to padaryti (...) Buvau nebetekęs vilties, nustojau pasitikėti savimi. Pajutau, kaip mano nuodėmė pradėjo slėgti visas mano mintis, visus mano pojūčius. Nebenorėjau net gyventi. Kaip tik tuo metu stebuklingu būdu Jėzus priartėjo prie manęs, ir pirmą kartą savo gyvenime aš pasitikėjau Juo. Bandžiau ir ankščiau ateiti pas Jėzų, bet negalėjau, ir Jėzus atėjo pas mane, kada galvojau, kad niekada nebūsiu išgelbėtas. Kada Jėzus atėjo pas mane, paaiškėjo, kad taip paprasta pasitikėti Juo (...) Jėzus priėmė mane ir nuplovė mane Savo Krauju. Bet koks gėris manyje yra dėl to, kad Jėzus mane išgelbėjo. Negaliu sulaikyti ašarų, kai pagalvoju apie Jėzų – džiaugsmo ir padėkos ašaros kaupiasi akyse dėl to, ką Jis padarė dėl manęs. Jėzus mane taip myli, o aš Jo taip mylėti niekuomet nesugebėsiu, negalėsiu Jam tinkamai atsidėkoti. Visa, ką galiu padaryti, tai atiduoti Jam viską, ką turiu geriausio – savo gyvenimą Jėzui, mano Gelbėtojui!

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
„Come, Holy Spirit, Heavenly Dove“ (Dr. Isaac Watts, 1674-1748;
giesmės „O Set Ye Open Unto Me“ melodija).