Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Įvadas: Džordžas Vaitfildas gimė Glosteryje (Anglijoje) 1714-aisiais metais. Jis buvo smuklės savininko sūnus. Augdamas tokioje aplinkoje jis menkai susidūrė su krikščioniška įtaka, tačiau vaikinas turėjo nepaprastą galimybę sužinoti apie krikščionybę universitete. Jis mokėsi Oksfordo universitete, kur susidraugavo su Džonu ir Čarlzu Vesliais, tokiu būdu prisijungdamas prie jų maldos ir Biblijos studijų grupės.

Dž. Vaitfildui studijuojant Oksfordo universitete, jis išgyveno atsivertimą. Po trumpo laiko jis buvo ordinuotas Anglijos bažnyčios tarnautoju. Jo pamokslavimas apie absoliučią būtinybę patirti naująjį gimimą uždarė jam bažnyčių duris, nes kūniški pastoriai bijojo, kad jo pamokslai apie būtinybę atgimti iš naujo supykdys jų parapijiečius. Bažnyčios nekvietė jo pamokslauti, tad jis pamokslavo laukuose, dėl ko ir tapo žinomas.

1738-aisiais Dž. Vaitfildas nuvyko į Ameriką ir ten surado vaikų prieglaudą. Jis keliavo po Amerikos kolonijas ir Didžiąją Britaniją, kur pamokslaudavo ir rinkdavo lėšas našlaičių paramai. Jis taip pat pamokslavo Ispanijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Velse ir Škotijoje, keturiolika kartų kirto Atlanto vandenyną, kad pamokslautų Amerikoje.

Jis buvo artimas Bendžamino Franklino, Džonatano Edvardso ir Džono Veslio bičiulis. Tai jis įtikino Veslį pamokslauti laukuose, kaip tai darydavo ir jis pats. Bendžaminas Franklinas kartą paliudijo, kad Dž. Vaitfildas yra pamokslavęs trisdešimties tūkstančių žmonių auditorijai. Jo surinkimai atvirame lauke dažnai viršydavo dvidešimt penkių tūkstančių tikinčiųjų auditoriją. Kartą jis pamokslavo Škotijos mieste netoli Glazgo. Ten susirinko daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių, ir tai buvo laikas, kai dar nebuvo mikrofonų! Tame surinkime net dešimt tūkstančių žmonių patyrė atsivertimą.

Daugelis istorikų iki šiol Dž. Vaitfildą laiko didžiausiu (žymiausiu) tarp visų laikų angliškai kalbėjusių evangelistų. Nors dabartinis žymiausias JAV evangelistas Bilis Greimas su mikrofonu yra kalbėjęs ir didesnėms auditorijoms, Dž. Vaitfildo įtaka kultūrai buvo neginčijamai didesnė.

Dž. Vaitfildas buvo Pirmojo Didžiojo Prabudimo pagrindinis asmuo. Tai buvo stiprus dvasinis prabudimas, kuris suformavo XVIII-ojo amžiaus vidurio Amerikos veidą. Jam pamokslaujant mūsų šalies (JAV) kolonijos būdavo uždegamos prabudimu. Šis prabudimas kulminaciją pasiekė 1740-aisiais, per Dž. Vaitfildo šešių savaičių turą Naujojoje Anglijoje. Per keturiasdešimt penkias dienas jis pamokslavo dešimtims tūkstančių žmonių daugiau nei šimtą septyniasdešimt penkis kartus, palikdamas šį regioną dvasiniame šurmulyje, kuris buvo vienas iš įsimintiniausių Amerikos krikščionybės istorijoje.

Iki Dž. Vaitfildo mirties jis buvo laimėjęs daugelio tikinčiųjų pagarbą ir patraukė viso angliškai kalbančio pasaulio dėmesį. Jis pasitarnavo įkuriant Prinstono universitetą, Dortmundo koledžą ir Pensilvanijos universitetą. Dž. Vaitfildas mirė 1770-aisiais, netrukus po pamokslavimo Niuburiporte, Masačiusetse, likus šešeriems metams iki Amerikos revoliucijos. Džordžas Vašingtonas buvo mūsų šalies tėvas, o Džordžas Vaitfildas buvo jos senelis.

Tai yra Dž. Vaitfildo pamokslas šiuolaikine anglų kalba. Tai ir yra jo pamokslas, aš tik pakeičiau senovinius žodžius, kad jie būtų labiau suprantami mums.

„Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra.“ (Jeremijo 6, 14)

Pamokslas: Didžiausias palaiminimas, kokį Dievas gali duoti tautai, yra geri ir ištikimi pamokslininkai. Didžiausias prakeiksmas, kurį Dievas gali siųsti tautai, yra leisti neišgelbėtiems pastoriams vadovauti bažnyčioms, kai jie yra susirūpinę tik pinigų uždirbimu. Nors ir visais amžiais buvo klaidingų mokytojų, kurie sakė raminančius pamokslus. Yra daugybė tokių pastorių, kurie sugadina ir iškreipia Biblijos mokymą, kad apgautų žmones.

Taip buvo ir pranašo Jeremijo dienomis. Jis pamokslavo prieš žmones ištikimai paklusdamas Dievui. Jis atvėrė savo burną ir pamokslavo prieš tokius kūniškus pastorius. Jei skaitysite Jeremijo knygą, pamatysite, kad niekas taip keistai nepranašavo prieš klaidingus pastorius kaip Jeremijas. Jis labai griežtai kalbėjo prieš juos šiame Biblijos skyriuje, kuriame yra mūsų tekstas:

„Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra.“ (Jeremijo 6, 14)

Jeremijas pasakė, kad jie pamokslauja dėl pinigų. Tryliktoje eilutėje Jeremijas sakė:

„Jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavė godumui, nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi klastingai.“ (Jeremijo 6, 13)

Jie yra gobšūs ir pamokslauja klaidinančiai.

Mūsų tekste Jeremijas rodo vieną iš būdų, kaip jie klaidingai pamokslauja. Pranašas parodo jų apgaulingą kelią, kaip jie moko prarastas sielas:

„Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra.“ (Jeremijo 6, 14)

Dievas pasakė Jeremijui įspėti žmones apie artėjantį karą. Dievas norėjo, kad pranašas jiems pasakytų, jog karas artėja, ir jų namai bus sugriauti (žiūrėkite Jeremijo 6, 11-12).

Jeremijas paskelbė grėsmingą žinią. Tai turėjo įvaryti siaubo daugeliui žmonių ir atvesti juos į atgailą. Tačiau kūniški pranašai ir kunigai suteikė žmonėms klaidinantį nusiraminimą. Jie sakė, kad Jeremijas yra laukinis fanatikas. Jie sakė, kad karo nebus. Jie sakė žmonėms, kad bus taika, o Jeremijas sakė, kad taikos nebus.

„Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra.“ (Jeremijo 6, 14)

Tekste panaudotas žodis pirmiausia nurodo į išorinę taiką. Tačiau gilesnė šio žodžio prasmė nurodo į sielą. Aš taip pat tikiu, kad tai nurodo į klaidingus pastorius, kurie sako žmonėms, kad viskas su jais yra gerai, nors jie ir nėra atgimę iš naujo. Neatsivertusiems žmonėms labai patinka tokių pastorių pamokslai. Žmogaus širdis yra tokia pikta ir apgaulinga. Dievas žino, kokia klastinga yra žmogaus širdis.

Daugelis iš jūsų sakote, kad esate susitaikę su Dievui, nors susitaikymo nėra! Daugelis iš jūsų galvojate, kad esate krikščionys, tačiau jūs nesate. Velnias suteikė jums klaidingą ramybę. Dievas nesuteikė jums šios „ramybės“. Tai nėra ta ramybė, kuri pranoksta žmogišką supratimą. Tai klaidinga ramybė, kurią turite.

Jums labai svarbu žinoti, ar esate susitaikę su Dievu, ar ne. Ramybė yra didelis palaiminimas. Todėl aš privalau jums papasakoti, kaip surasti tikrąją ramybę su Dievu. Aš negaliu būti susitepęs jūsų krauju. Turiu jums pranešti visą Dievo nutarimą. Iš mūsų teksto žodžių aš pasistengsiu parodyti, kas turi nutikti jums ir kas turi pasikeisti jumyse, kad jūs iš tiesų turėtumėte ramybę su Dievu.

I. Pirma, prieš susitaikydamas su Dievu, turite pamatyti, pajausti, išsiverkti ir gailėtis dėl savo nuodėmių prieš Dievo įstatymą.

Biblija sako: „Siela, kuri nusideda turi mirti“ (Ezechielio 18, 4). Kiekvienas žmogus, kuris nesilaiko visų dalykų, aprašytų Dievo įstatyme, yra prakeiktas.

Jūs ne tik turite kažką padaryti, tačiau jūs privalote įvykdyti viską, nes priešingu atveju esate pasmerktas.

„Nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris nuolatos nesilaiko visko, kas įstatymo knygoje parašyta, ir to nevykdo“. (Galatams 3, 10)

Pagal Dievo įstatymą bet kokio Dievo įsakymo sulaužymas mintyse, žodžiuose ar darbuose užtraukia jums amžiną Dievo teismą. Ir jei ateina bent viena pikta mintis, bent vienas piktas žodis ar bent vienas piktas darbas, jie užtraukia amžiną pasmerkimą. Kaip jūs pabėgsite nuo pragaro? Prieš jums susitaikant su Dievu, savo širdyje jūs turite pamatyti, koks siaubingas dalykas yra daryti nuodėmes prieš Dievo įstatymą.

Ištirkite savo širdį. Leiskite man jūsų paklausti: ar kada nors patyrėte skausmingą prisiminimą apie jūsų nuodėmes? Ar kada nors buvo toks laikas, kada nuodėmių našta atrodė per daug sunki? Ar kada supratote, kad Dievo rūstybė gali ištikti jus teisingai, nes jūs iš tiesų esate nusižengęs prieš Jo įstatymą? Ar esate kada viduje gailėjęsis dėl savo nuodėmių? Ar esate kada nors pasakęs: „Mano nuodėmės yra per sunkios, kad jas neščiau“. Ar esate kada nors ką nors panašaus patyręs? Jei ne, nevadinkite savęs krikščioniu! Galite sakyti, kad turite ramybę, tačiau tikrosios ramybės jūs neturite. Tegul Viešpats jus prabudina! Tegul Viešpats jus atverčia!

II. Antra, prieš jums susitaikant su Dievui, įtikinimas turi būti gilesnis; jūs turite būti įtikintas dėl pačios nuodėmingos prigimties, visiško jūsų sielos sugedimo.

Turite būti įtikintas dėl savo nuodėmių. Nuodėmės turi priversti jus drebėti. Tačiau įtikinimas turi būti dar gilesnis. Turite būti įtikintas, kad iš tiesų sulaužėte Dievo įsakymus. Dar daugiau, - turite pajusti savo paties prigimtinę nuodėmę, pasėtą jūsų širdyje, kuri nusiųs jus į pragarą.

Daug žmonių, kurie mano, jog yra protingi, sako, kad nėra tokio dalyko kaip prigimtinė nuodėmė. Jie mano, kad Dievas nėra teisingas siųsdamas juos į pragarą dėl to, kad jie paveldėjo Adomo nuodėmę. Jie sako, kad mes negimėme nuodėmėje. Jie sako, jog jums nereikia atgimti iš naujo. Tačiau pažvelkite į pasaulį aplink save. Ar tai yra rojus, kurį Dievas pažadėjo žmonijai? Ne! Viskas šiame pasaulyje yra netvarkoj! Taip yra todėl, kad kažkas yra ne taip su žmonija. Būtent prigimtinė nuodėmė sugadino pasaulį.

Nesvarbu, kaip stipriai bandysite tai paneigti, bet kada būsite prabudintas Dievo, jūs pamatysite, kad nuodėmė jūsų gyvenime kyla iš jūsų sugedusios širdies – širdies, kuri yra užnuodyta prigimtinės nuodėmės.

Kada neatsivertęs asmuo pirmą kartą būna prabudintas, jis pradeda stebėtis: „Kaip aš tapau toks blogas?“. Dievo Dvasia parodo jam, kad jo prigimtyje nėra jokio gėrio. Tada asmuo pamato, kad yra visiškas nusidėjėlis. Ir dar jis pagaliau suvokia, jog Dievas yra teisus jį pasmerkdamas. Tas asmuo praregi, kaip stipriai jis yra užnuodytas ir maištaujantis savo paties prigimtimi ir supranta, kad Dievui būtų teisinga jį pasmerkti, net jeigu jis per visą savo gyvenimą nebūtų padaręs nei vienos išorinės nuodėmės.

Ar esate tai patyręs? Ar esate tai pajutęs, kad Dievas būtų teisingas jus pasmerkdamas? Ar kada nors pripažinote, kad iš prigimties esate rūstybės vaikas? (Efeziečiams 2, 3)

Jei iš tiesų būtumėte atgimęs iš naujo, būtumėte tai patyręs. Ir jei niekada nesate patyręs prigimtinės nuodėmės, nevadinkite savęs krikščioniu! Prigimtinė nuodėmė yra didžiausia našta, vedanti į tikrąjį atsivertimą. Žmogus, kuris iš tiesų yra atgimęs iš naujo, yra nuliūdintas savo prigimtinės nuodėmės ir apnuodytos prigimties. Iš tiesų atsivertęs asmuo dažnai šaukia: „Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!“ (Romiečiams 7, 24). Tai neduoda ramybės sujudintai sielai, o labiausiai – žmogaus vidinė nuodėminga širdis. Jei šio vidinio nuodėmingumo savo prigimtyje niekada nebuvote patyręs, jums nėra galimybės patirti tikrosios ramybės širdyje.

III. Trečia, prieš susitaikydamas su Dievui, privalote ne tik pergyventi dėl savo nuodėmių, ne tik dėl prigimtinės nuodėmės, bet ir nuodėmės geriausiuose jūsų sprendimuose, pasižadėjimuose, ir taip vadinamame „krikščioniškame gyvenime“.

Mano drauge, kas tokio yra jūsų religijoje, kas padarytų jus priimtiną Dievui? Esate neišteisintas ir neatsivertęs savo prigimtimi. Esate dešimt kartų daugiau nusipelnęs būti pasmerktas pragare už jūsų paties išorines nuodėmes. Kaip jums padės jūsų religiniai įsitikinimai? Nieko gero negalite padaryti neatsivertęs.

„Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.“ (Romiečiams 8, 8)

Neatsivertusiam asmeniui neįmanoma ko nors padaryti Dievo garbei.

Net po mūsų atsivertimo mes esame tik iš dalies atnaujinti. Pasiliekanti nuodėmė toliau tūno mumyse. Kiekviename iš mūsų vis dar tebėra sugedimo mišinys. Taigi po mūsų atsivertimo, jeigu Jėzus Kristus priimtų mus pagal mūsų „gerus“ darbus, mūsų darbai mus pasmerktų. Mes net negalime melstis be nuodėmės trupinių: truputis savanaudiškumo, tingumo, moralės netobulumo ar dar ko nors. Nežinau, ką galvojate, bet aš negaliu melstis nenusidėdamas. Negaliu pamokslauti nenusidėdamas. Nenusidėdamas negaliu padaryti nieko. Mano atgailai reikalinga atgaila ir mano ašaros turi būti nuplautos mano Atpirkėjo Jėzaus Kristaus brangiu Krauju!

Mūsų geriausi pasižadėjimai, mūsų geriausi darbai, mūsų geriausia religija, mūsų geriausi sprendimai, - juose tiek daug nuodėmių. Mūsų religinės apeigos pilnos nuodėmių. Prieš susitaikydamas su Dievu savo širdyje turite ne tik bjaurėtis prigimtine nuodėme ir savo išorinėmis nuodėmėmis, tačiau turite bjaurėtis savo paties teisumu, darbais ir religingumu. Turite būti giliai įtikintas, kad būtumėte ištrauktas iš saviteisumo. Jei niekada nepajutote, jog neturite jokio savo paties teisumo, negalite būti išgelbėtas Jėzaus Kristaus. Jūs vis dar esate neatsivertęs.

Kas nors gali pasakyti: „Gerai, aš visu tuo tikiu“. Tačiau yra didelis skirtumas tarp „tikiu“ ir „jaučiu“. Ar esate pajutęs, kad jums reikia Kristaus? Ar esate kada pajutęs, kad jums reikia Kristaus, nes jumyse nėra jokio gėrio? Ar galite dabar pasakyti: „Viešpatie, gali mane pasmerkti dėl geriausių mano religingų darbų, kuriuos padariau“. Jei dar taip neatgailavote, negalite būti susitaikęs su Dievu.

IV. Ketvirta, prieš susitaikant su Dievui, yra viena konkreti nuodėmė, dėl kurios turėtumėte kankintis. Tačiau bijau, kad tik keli iš jūsų supras, kokia tai nuodėmė. Tai labiausiai smerkiama nuodėmė, tačiau pasaulis negalvoja, kad tai nuodėmė. Klausite: „Kas tai per nuodėmė?” Tai nuodėmė, dėl kurios mažai kas iš jūsų jaučiate kaltę – tai netikėjimo nuodėmė.

Prieš susitaikant su Dievu turite nerimauti dėl savo netikinčios širdies, kad jūs iš tiesų netikite Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Kreipiuosi į jūsų širdį. Bijau, kad neturite didesnio tikėjimo Jėzumi Kristumi nei pats velnias. Aš manau, kad velnias labiau tiki tuo, kas parašyta Biblijoje, nei jūs. Jis tiki Jėzaus Kristaus dieviškumu. Jis tiki ir dreba. Jis dreba labiau už tūkstančius tų, kurie vadina save krikščionimis.

Manote, jog tikite, nes tikite Biblija, ar dėl to, kad lankote bažnyčią. Visa tai galite daryti ir be tikrojo tikėjimo Jėzumi Kristumi. Vien tik tikėti, kad buvo toks asmuo Kristus, neužtenka, kaip ir neužtenka tikėti, kad buvo tokie vyrai kaip Cezaris ar Aleksandras Didysis. Biblija yra Dievo Žodis. Mes esame už jį dėkingi. Jūs galite tikėti Biblija, tačiau nepasitikėti pačiu Jėzumi Kristumi.

Jeigu jūsų paklausiu, nuo kada jūs tikite Jėzumi Kristumi, daugelis iš jūsų pasakytų, kad visuomet Juo tikėjote. Geresnio įrodymo, kad jūs dar niekada netikėjote Jėzumi Kristumi, man nesuteiktumėte. Tie, kurie iš tiesų pasitiki Kristumi, žino, kad buvo laikas kada jie nepasitikėjo Juo.

Turiu daugiau apie tai pakalbėti, nes tai labiausiai apgaulinga iliuzija. Daugelis yra nunešami galvojant, kad jie jau patikėjo. Vienas vyras pasakojo, kad jis surašė visas savo nuodėmes po dešimtimi Dievo Įsakymų ir atnešė sąrašą pastoriui klausdamas, kodėl jis negali susitaikyti su Dievu. Pastorius pažiūrėjo į sąrašą ir pasakė: „Lauk! Jūsų sąraše nematau nei vieno žodžio apie netikėjimo nuodėmę“. Tai yra Šventosios Dvasios darbas įtikinti jus dėl netikėjimo nuodėmės – jūs paprasčiausiai neturite tikėjimo. Apie Šventąją Dvasią Jėzus Kristus pasakė:

„Atėjęs Jis įtikins pasaulį dėl nuodėmės (…) Dėl nuodėmės, – kad netiki manimi.“ (Jono 16, 8-9)

Dabar atsakykite, mano brangūs draugai, ar Dievas kada nors jums parodė, kad jūs neturite tikrojo tikėjimo Jėzumi? Ar kada nors stipriai gailėjotės dėl savo netikinčios širdies? Ar kada nors esate meldęsis: „Viešpatie, padėk man pasitikėti Kristumi“? Ar kada nors Dievas įtikino jus dėl jūsų nesugebėjimo ateiti pas Kristų, ir jūs šaukėtės maldoje tikėjimo Kristumi? Jei ne, jūs nerasite ramybės savo širdyje. Teprabudina ir tesuteikia jums Dievas tikrąją ramybę per tikėjimą Jėzumi, dar prieš jums numirštant, nes po to jau bus per vėlu.

V. Penkta, prieš susitaikant su Dievu, turite visiškai pasitikėti Kristaus teisumu.

Turite būti įtikintas ne tik dėl daromų nuodėmių, įgimtos nuodėmės, savo paties teisumo nuodėmės, netikėjimo nuodėmės, bet turite būti įgalintas pasitikėti tobulu Viešpaties Jėzaus Kristaus teisumu. Turite įsikibti į Kristaus teisumą. Tik tada turėsite ramybę. Jėzus pasakė:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.“ (Mato 11, 28)

Ši eilutė padrąsina visus, kurie yra pavargę ir yra prislėgti, tačiau ne visus likusius. Atgaivinimo pažadas yra duotas tik tiems, kurie ateina ir pasitiki Jėzumi Kristumi. Prieš susitaikydamas su Dievu ir patirdamas ramybę, jūs turite būti išteisintas tikėjimu mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Turite turėti patį Kristų, kad Jo teisumas galėtų tapti ir jūsų teisumu.

Mano brangūs draugai, ar esate susituokę su Kristumi? Ar Jėzus Kristus neatidavė savęs jums? Ar esate atėjęs pas Kristų gyvu tikėjimu? Meldžiuosi Dievui, kad Kristus ateitų ir kalbėtų jums ramybės žodžius. Turite patirti tai, kad galėtumėte atgimti iš naujo.

Aš kalbu apie nematomą kito pasaulio realybę, apie vidinę krikščionybę, apie Dievo darbą nusidėjėlio širdyje. Dabar kalbu apie labai svarbius dalykus. Turite labai susikaupti dėl to. Tai liečia jūsų sielą. Jūsų amžinasis išgelbėjimas priklauso nuo to.

Negalite turėti ramybės neturėdamas Kristaus. Velnias jus užmigdė ir suteikė jums klaidingą saugumą. Jis bandys ir toliau jus migdyti, kol nusiųs jus į pragarą. Ten būsite prabudintas, tačiau tai bus siaubingas prabudimas, nes atsidursite liepsnose, kur jau bus per vėlu išsigelbėti. Pragare visą amžinybę maldausite lašelio vandens, kad galėtumėte atvėsinti liežuvį, tačiau vandens niekas neduos.

Tegul jūsų siela neranda ramybės, kol jūs nesiilsėsite Jėzuje Kristuje! Mano tikslas yra atvesti pražuvusius nusidėjėlius pas Gelbėtoją. Tegul Dievas atveda jus pas Jėzų. Tegul Šventoji Dvasia įtikina jus, kad esate nuodėmingas, ir atgręžia jus nuo piktų jūsų kelių į Jėzų Kristų. Amen.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Prieš pamokslą meldėsi p. Noahas Songas.
Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
“O Lord, How Vile Am I” (John Newton, 1725-1807).