Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Prašau savo Biblijose atsiversti Apaštalų Darbų 1-ojo skyriaus 8-ąją eilutę. Skolfildo studijų Biblijoje ji yra 1148-ąjame puslapyje. Prašau, atsistokite, kol aš ją skaitysiu. Tai yra Kristaus žodžiai, pasakyti pirmiesiems krikščionims.

„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių.“ (Apd 1, 8)

Galite atsisėsti.

Kai kurie pamokslininkai sako, jog tai nurodo tik į Šventosios Dvasios išliejimą Sekminių dieną. Jie teigia, kad mes negalime tikėtis, jog Šventoji Dvasia nužengs ant mūsų tuo pačiu būdu, kaip tada. Daug iš jų bijo, kad jų žmonės netaptų sekmininkais, jei pasakys, kad Dvasios išliejimas galimas ir šiandien. Tokiu būdu jie gesina įtikinimo ir atsivertimo darbą, nes jie bijo sekmininkų judėjimo. Tačiau jie klysta sakydami, kad mes negalime tikėtis Šventosios Dvasios nužengimo mūsų dienomis. Paskutiniai aštuoni teksto žodžiai įrodo, kad jie klysta – „ir lig pat žemės pakraščių“. Šiuolaikinis vertimas byloja: „ir iki nuošaliausių pasaulio pakraščių“. Kadangi pirmieji krikščionys nenukeliavo iki „toliausių“ ar „nuošaliausių“ pasaulio pakraščių, Jėzus kalbėjo visiems visų laikų krikščionims. Jis jiems ir mums pasakė: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos“. Tai patvirtina, ką Petras pasakė kiek vėliau Apd 2, 39. Atsiverskite šią nuorodą.

„Juk jums skirtas [Šventosios Dvasios] pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas.“ (Apd 2, 39)

Mokiniai sugrįžo į Jeruzalę ir nuėjo į aukštutinį kambarį melstis. Ko jie meldė? Jie meldė Šventosios Dvasios jėgos, kurią Jis pažadėjo pasakęs: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos“ (Apd 1, 8). Aš visiškai sutinku su Iain H. Murrėjumi. Jis teigė:

„Sekminių dieną prasidėjo nauja era, tačiau Kristaus darbas teikiant Dvasią, tą dieną nepasibaigė. Tolimesnis Dvasios bendravimas, kuris pažymi visą krikščionišką erą, kuris prasidėjo Sekminių dieną, neturėjo likti pastovus ir nekintamas. Jei taip būtų, tai kokiu tikslu reikia melsti daugiau Dievo Dvasios, kas mokiniams buvo aiškiai nurodyta daryti? Toks buvo atsakymas į prašymą „pamokyk mus melstis“, kai Jėzus pasakė: Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo” (Luko 11, 13). Šis pažadas krikščionims neturėtų jokios tęstinės reikšmės, jei nebūtų ko nuolat priimti (Iain H. Murray, Pentecost Today? The Biblical Understanding of Revival, The Banner of Truth Trust, 1998, p. 21).

Alexandras Moodis Stuartas pasakė: „Nors Šventoji Dvasia visuomet yra arti bažnyčioje, būna laikotarpių, kada ji prisiartina arčiau ir suteikia daugiau jėgos bei energijos“ (Murray, ibid., p. 22).

Tačiau mes matėme tik labai mažai Dvasios artumo, palyginus su didžiuoju 1859-ųjų metų prabudimu. Aš esu įsitikinęs, kad svarbiausia to priežastis yra faktas, kad dauguma evangelikų nebetiki, kad atsivertimai yra stebuklingi. Dauguma evangelikų šiandien mano, kad atsivertimai yra ne kas nors daugiau, o tik žmogiški sprendimai. Jie mano, jog viskas, ką jums reikia padaryti, tai yra įtikinti daugybę žmonių sukalbėti taip vadinamos „nusidėjėlio maldos“ žodžius. Tik sukalbėk šiuos žodžius ir būsi išgelbėtas! Joelis Osteenas sako tai kiekvieno pamokslo pabaigoje. Jis kviečia žmones kartoti šiuos žodžius. Po to jis sako: „Mes tikime, kad jeigu jūs pakartojote tuos žodžius, jūs atgimėte iš naujo“. Matote, Šventajai Dvasiai nebereikia padaryti jokio stebuklo! Jei pakartojote šiuos žodžius, „jūs ką tik atgimėte iš naujo“.

Tai yra sugrįžimas prie senos pelagianizmo erezijos – doktrinos, kuri moko, kad žmogus yra pajėgus išsigelbėti pats, - šiuo atveju ištardamas kelis žodžius! Arba „išeidamas į priekį“ pamaldų metu, arba pakeldamas ranką! „Visi, kurie norite būti išgelbėti, tik pakelkite savo ranką“. Tai yra neapdorotas pelagianizmas! Grįžimas prie tos senosios erezijos, kuri moko, kad prarastas asmuo gali pats save išgelbėti kažką padarydamas arba ištardamas maldos žodžius. Aš tai vadinu „stebuklinga malda“. Ji ir yra labiau „magiška“ nei krikščioniška. Atliekant magišką ritualą, reikia pasakyti tam tikrus žodžius arba padaryti kažkokį veiksmą, ir tie žodžiai ar veiksmas iššaukia antgamtinius rezultatus. „Magiškos“ idėjos taip pat reiškiasi mūsų šių dienų evangeliniame mokyme apie atsivertimą! Apie šią problemą plačiau galite pasiskaityti Davido Malcolmo Bennetto knygoje The Sinner’s Prayer: Its Origins and Dangers, dar ją galima įsigyti Amazon.com.

Bet koks tikras atsivertimas yra stebuklas. Atsiverskite, prašau, Morkaus 10, 26. 1059-asis Skolfildo studijų Biblijos puslapis.

„Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Žmonėms tai neįmanoma…“ (Morkaus 10, 26-27)

Jie paklausė: „Tai kas gali būti išgelbėtas?“. Jėzus atsakė: „Žmonėms tai neįmanoma“. Nuodėmėje esantis žmogus nieko negali padaryti, kad būtų išgelbėtas, ir niekaip negali padėti sau, kad būtų išgelbėtas! Tačiau Jėzus pasakė: „bet ne Dievui, nes Dievui viskas įmanoma“. Net vieno žmogaus išgelbėjimas yra Dievo stebuklas! Mes matėme keletą tikėtinų atsivertimų šiais metais, vieną iš jų – praėjusį vakarą. Kiekvienas tikras atsivertimas yra stebuklas. Paulas Cookas teisingai pasakė: „Prabudimo bruožai niekuo nesiskiria nuo kitų normaliai pasireiškiančių Šventosios Dvasios veikimo apraiškų. Skiriasi tik jų intensyvumas ir apimtis“ (Fire From Heaven, EP Books, 2009, p. 117).

Jei atsiverčia vienas asmuo, tai yra Dievo stebuklas. Jei per trumpą laiką atsiverčia daug žmonių, tai yra Dievo stebuklas. Skirtumas yra tik „intensyvume ir apimtyje“. Kada mes meldžiame prabudimo, mes meldžiame, kad Šventoji Dvasia tuo pačiu metu veiktų daugelio žmonių širdyse.

Ką Šventoji Dvasia daro atsivertimo momentu? Pirmiausia „Atėjęs Jis įtikins (…) dėl nuodėmės“ (Jono 16, 8). Paulas Cookas pasakė: „Žmonės niekada nėra natūraliai įtikinti dėl jų nuodėmės; iš prigimties jie yra save teisinantys“. Reikia specifinio Šventosios Dvasios darbo. Kada veikia Dvasia, nuodėmė tampa pasibjaurėtina (baisi, atstumianti), žmogus pradeda jos nekęsti ir ją palieka“. Viena mergaitė pasakė: „Aš buvau pasišlykštėjusi savimi“. Tai pats geriausias įtikinimo apibrėžimas, kokį man teko girdėti. „Aš buvau pasišlykštėjusi savimi“. Jei nesate bent menkiausiai įtikinti dėl nuodėmės, jūs niekuomet nepatirsite tikrojo atsivertimo. Taigi mes turime melstis, kad Šventoji Dvasia neišgelbėtuosius įtikintų dėl nuodėmės.

Antras dalykas, kurį Šventoji Dvasia daro atsivertime, - Ji parodo Kristų asmeniui, kuris yra įtikintas dėl nuodėmės. Jėzus pasakė: „Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jono 16, 14). Šiuolaikinis vertimas yra toks: „Jis (...) paims tai, kas yra mano, ir jums atskleis“. Prarastas žmogus niekada nepažins Kristaus asmeniškai, jei Šventoji Dvasia jam Jo neapreikš. Tačiau jei dar nesate įtikinti dėl nuodėmės, Šventoji Dvasia neapreikš jums realaus Kristaus išgelbėjimui.

Taigi kada mes meldžiamės, kad Šventoji Dvasia nusileistų su jėga, mes iš esmės prašome Dievo atsiųsti Dvasią 1) įtikinti prarastą asmenį dėl jo baisios nuodėmingos prigimties ir 2) turime melstis, kad Šventoji Dvasia apreikštų Kristų tam asmeniui, kad jis iš tiesų pažintų nuo jo nuodėmės apvalančią Kristaus Kraujo galią. Kaip byloja 16-asis Jono evangelijos skyrius, įtikinimas dėl nuodėmės ir apvalymas Kristaus Krauju yra du svarbiausi Šventosios Dvasios darbai tikrame atsivertime. Brianas H. Edwardas teigė: „Nedaug krikščionių šiandien žino, ko melstis, kada jie išgirsta paraginimą melstis dėl prabudimo“ (Brian H. Edwards, Revival, Evangelical Press, 2004 edition, p. 80).

Viena iš priežasčių, dėl ko jie nežino, ko melstis, yra ta, kad dauguma krikščionių šiandien nemato poreikio įtikinti prarastus žmones dėl jų nuodėmės, ir skirtingai nuo mūsų tikėjimo tėvų, jie netiki „kritiniu atsivertimu“. Aš jums sakiau, jog mes turime melstis, kad Šventoji Dvasia nužengtų ir įtikintų prarastus žmones, kurie lankosi bažnyčioje. Jeigu jie nebus įtikinti dėl nuodėmės, jie nebus išgelbėti.

Kita priežastis, kurios nežino dauguma evangelikų, tai nežinojimas, ko melstis, ir jų netikėjimas „kritiniu atsivertimu“. Mūsų tikėjimo protėviai pasakė, kad įtikintas asmuo yra „prabudintas“, tačiau dar neišgelbėtas. Jie pasakė, kad prabudintam asmeniui reikia eiti per dvasines kančias, panašiai kaip moteris kenčia gimdydama, kad jis nusisuktų nuo nuodėmės. Mūsų tikėjimo protėviai pasakė, jog tik tokiu būdu asmuo iš tiesų gali patirti atsivertimą (cf. the conversion of “Christian” in Pilgrim’s Progress).

Johnas Samuelis Caganas yra patyręs aiškų „kritinį atsivertimą“. Jo atsivertimas buvo panašus į Johno Bunjano, visai ne toks, kaip vadinamas šiuolaikinių evangelikų atsivertimas.

      „Prieš atsivertimą jaučiausi tarsi mirštąs (...) negalėjau rasti jokios ramybės (...) tuo metu Šventoji Dvasia pradėjo labai aiškiai mane įtikinti dėl mano nuodėmės, tačiau visa savo valia aš priešinausi savo mintims, kurios man ateidavo apie Dievą ir atsivertimą. Aš atsisakiau galvoti apie tai, kol nepradėjau jaustis tarsi draskomas. Iki 2009 m. birželio 21-osios sekmadienio ryto aš buvau visiškai išsekęs. Aš buvau taip pavargęs nuo viso šito. Pradėjau savęs nekęsti, nekęsti savo nuodėmės ir to, kaip ji mane vertė jaustis.
      Dr. Hymersui pamokslaujant, mano išdidumas bandė iš paskutinių jėgų viską atmesti, bandžiau neklausyti, tačiau jam pamokslaujant, pilna ta žodžio prasme, sieloje jutau visas savo nuodėmes. Aš skaičiavau sekundes, kad tik pamokslas pasibaigtų, tačiau pastorius toliau pamokslavo, ir mano nuodėmės be galo darėsi vis sunkesnės ir sunkesnės. Nebegalėjau ilgiau priešintis, man reikėjo būti išgelbėtam! Net kada buvo kviečiama pasitikėti Kristumi, aš priešinausi, tačiau nebegalėjau to ištverti. Žinojau, kad buvau pats didžiausias nusidėjėlis, ir kad Dievas buvo teisus pasmerkdamas mane pragarui. Taip pavargau priešintis, buvau pavargęs nuo viso to, koks esu. Pastorius mane konsultavo ir pakvietė ateiti pas Kristų, tačiau aš nenorėjau. Net kai visos mano nuodėmės mane prislėgė, aš vis dar nenorėjau Jėzaus. Šios akimirkos buvo pačios blogiausios iš visų, nes jaučiausi tarsi negaliu būti išgelbėtas ir turėsiu eiti į pragarą. „Bandžiau“ tapti išgelbėtas, „bandžiau“ pasitikėti Kristumi, tačiau negalėjau. Aš paprasčiausiai negalėjau atiduoti savęs Kristui ir tai mane vertė jaustis beviltiškai. Jaučiau, kaip mano nuodėmės stumia mane žemyn į pragarą, tačiau jaučiau ir savo užsispyrimą sulaikyti ašaras. Buvau užstrigęs tame konflikte.
      Staiga vieno pamokslo, kurį buvau girdėjęs prieš daug metų, žodžiai šmėkštelėjo mano sąmonėje: „Pasiduok Kristui! Pasiduok Kristui!“ Mintis, kad aš turiu atsiduoti Jėzui, taip mane sujaukė, jog to, kas atrodė niekada neįvyks, aš paprasčiausiai nebegalėjau sulaikyti. Jėzus atidavė Savo gyvenimą dėl manęs. Jėzus buvo nukryžiuotas dėl manęs, kol buvau Jo priešas, ir aš Jam nepasidaviau. Ta mintis mane palaužė. Turėjau visa tai paleisti. Nebegalėjau savęs sulaikyti, man reikėjo Jėzaus! Tuo momentu aš pasidaviau Jam ir tikėjimu atėjau pas Jėzų. Tuo momentu atrodė, jog aš turėjau leisti sau numirti, ir tada Kristus suteikė man gyvybę! Nebuvo jokio proto valios veiksmo, tik širdies nusistatymas, paprastas atsidavimas Kristui – Jis mane išgelbėjo! Jis nuplovė mano nuodėmę savo Krauju! Tuo vienu momentu aš nustojau priešintis Kristui. Man buvo visiškai aišku, jog visa, ką turiu padaryti, pasitikėti Juo. Aš galiu atpažinti tą tikslią akimirką, kada nustojau būti aš, ir liko tik Kristus. Turėjau pasiduoti! Tuo momentu nejutau jokio fizinio jausmo ar akinančios šviesos, aš nepajutau nieko, bet aš jau turėjau Kristų! Taip, pasitikėjęs Kristumi pajutau, tarsi visos mano nuodėmės buvo nukeltos nuo mano sielos. Aš nusigręžiau nuo savo nuodėmės ir pažvelgiau tik į Jėzų! Jėzus mane išgelbėjo.
      Kaip Jėzus turėjo mane mylėti, kad atleistų mažiausiai vertam nusidėjėliui, kuris užaugo geroje bažnyčioje ir vis tiek nuo Jo nusigręžė! Trūksta žodžių papasakoti apie savo atsivertimą ir išreikšti mano meilę Kristui. Jėzus atidavė Savo gyvybę dėl manęs, ir už tai aš atiduodu visą save Jam. Jėzus iškeitė Savo sostą į kryžių dėl manęs, nors aš spjaudžiau ant Jo bažnyčios ir išjuokiau Jo išgelbėjimą. Kaip aš kada nors galėsiu pakankamai skelbti Jo meilę ir gailestingumą? Jėzus paėmė mano neapykantą ir pyktį ir vietoje jų man davė meilę. Jis davė man daugiau nei naują pradžią – Jis davė man naują gyvenimą.

Aš sutinku su dr. Martynu Lloydu-Jonesu, kad apaštalas Paulius yra pavyzdys tikro atsivertimo, apie kurį jis rašo paskutinėse dvejose laiško Romiečiams 7-ojo skyriaus eilutėse. Dr. Martynas Lloydas-Jonesas sakė, jog šios eilutės pasakoja apie Pauliaus atsivertimą. Aš sutinku. Paulius teigė:

„Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!“
       (Romiečiams 7, 24)

Tai yra atsivertimas! Kada nusidėjėlis pasiduoda ir pasišlykšti savo nuodėminga širdimi, kuri jį įkalino. Po to Paulius sako:

„Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“
       (Romiečiams 7, 25)

Tai yra atsivertimas – kada besikankinantis nusidėjėlis yra išlaisvinamas per Viešpatį Jėzų Kristų! Kada pirmą kartą nusidėjėlis suvokia, kad jis yra beviltiškai įkalintas nuodėmės ir galiausiai atsigręžia į Jėzų, yra apvalomas nuo nuodėmės Jo Krauju. Viena iš didžiausių mūsų laikų tragedijų yra ta, kad evangelikai niekada niekam neleidžia eiti per šias dvi labai svarbias patirtis. Per patį pirmąjį sąžinės priekaištą dėl nuodėmių arba net be jo sprendimo prarasti žmonės priverčiami sukalbėti nusidėjėlio maldą. Aš tikiu, kad tai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl mes nepatyrėme tautas keičiančio prabudimo Amerikoje nuo 1859-ųjų.

Taigi keletas dalykų, kurių jums labiausiai reikia melsti, jei norite, kad mūsų bažnyčia patirtų prabudimą. Pirma, melskite Dievo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri įtikintų pražuvusius žmones dėl nuodėmės. Antra, melskite Dievo Dvasios apreikšti jiems Jėzų ir priartinti juos prie Kristaus, kad jie rastų atleidimą per Jo mirtį ant kryžiaus ir būtų apvalyti nuo nuodėmės per Jo brangų Kraują!

Pastorius Brianas H. Edwardsas teigė, jog prabudimo malda susitelkia ant „atsivertusių, pažadintų ir dar nepažadintų“ (Revival, Evangelical Press, 2004 edition, p. 127). Kodėl prabudimo maldos susitelkia tiek į „atsivertusius“, tiek į „pažadintus“, tiek į „nepažadintus“? Todėl, kad tie, kurie yra atsivertę, gali būti atpuolę. Pirmojoje Kinų Baptistų bažnyčioje prabudimas prasidėjo tarp išgelbėtų, kurių širdyse buvo apsigyvenusi nuodėmė. Jie ašarodami atvirai išpažino savo nuodėmes visų akivaizdoje. Vieni buvo apkartę kitų bažnyčios narių atžvilgiu. Kiti buvo įsileidę slaptas nuodėmes į savo gyvenimus. Jie pateisindavo jas sakydami, kad tai nesvarbu. Tačiau kada Šventoji Dvasia nužengė, jų širdys sudužo. Besimelsdami jie suprato, kad jie buvo šalti ir mirę. Jie suvokė, kad buvo apkartę ir pikti vienas kito atžvilgiu bažnyčioje. Dar kiti buvo atsisakę daryti tai, ką žinojo, jog Dievas nori, kad jie darytų.

Mūsų bažnyčioje gali būti krikščionių, kurie atsisako paklusti Dievui dėl kažko. Tai gali sutrukdyti prabudimui! Kada 1970-aisiais prabudimas atėjo į Asburo koledžą Wilmore, Kentuko valstijoje, šimtai atsivertusių studentų pajuto, kad jie turi išpažinti nuodėmes... viešai. Jie stovėjo eilėje, kartais valandomis laukdami, kol ateis jų eilė prieiti prie mikrofono koplyčioje, kad galėtų išpažinti... savo nepaklusnumą ir paprašyti maldos.

Žmogus, kuris vedė Asburo susirinkimą, nepamokslavo. Jis trumpai paliudijo ir pakvietė studentus pasidalinti savo krikščioniška patirtimi. Nebuvo nieko neįprasto. Vienas studentas atsiliepė į kvietimą. Po to kitas. Dar po to trečias. „Po to jie pradėjo veržtis prie pakylos“, - teigė jis. „Tai tiesiog prasiveržė“. Palaipsniui, netikėtai tiek studentai, tiek fakultetų nariai pradėjo tyliai melstis, raudoti ir giedoti. Jie ieškojo tų, kuriems buvo ką nors blogo padarę, ir prašė atleidimo. Koplyčios pamaldos tęsėsi aštuonias dienas (24 valandas per parą).

Būtent taip nutiko ir Pirmojoje Kinų Baptistų bažnyčioje, beveik tuo pačiu metu kaip ir Asburo prabudimas. Pamaldos tesėsi valandomis, jauni kinai išpažino nuodėmes ir meldėsi. Vieša išpažintis buvo įprastas dalykas 1910 metų prabudime Korėjoje. Šiandien krikščionių išpažinimai su ašaromis yra įprastas dalykas Kinijoje, kur didis prabudimas vyksta šiuo metu. Evanas Robertsas sušuko: „Viešpatie, palenk mane“, kai jis 1905 metais pavedė save Dievui ir tapo Welso prabudimo lyderiu. Kaip dėl tavęs? Ar melsiesi ir pavesi save Dievui? Pagiedokime „Ištirk mane, o Dieve“.

„Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį;
Išbandyk mane ir pažink mano mintis.
Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu,
Ir vesk mane keliu amžinuoju!“
   (Psalmė 139:23, 24).

Gyvojo Dievo Dvasia, mes meldžiam, nuženk.
Gyvojo Dievo Dvasia, mes meldžiam, nuženk.
Ištirpdyk mane, suformuok mane, palaužk mane, palenk mane.
Gyvojo Dievo Dvasia, mes meldžiam, nuženk.

Tai gali atsitikti ir mūsų bažnyčioje, jei tik Dievas atsiųs mums savo Dvasią prabudime. „Ištirk mane, o Dieve“, giedokime švelniai:

„Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį;
Išbandyk mane ir pažink mano mintis.
Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu,
Ir vesk mane keliu amžinuoju!“
   (Psalmė 139:23, 24).

Amen.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.