Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Tai raktinė eilutė Naujajame Testamente, kuri aiškiai įvardija, kas ne taip yra su mūsų bažnyčiomis. Jei nesuprantate šios eilutės, negalėsite suprasti problemos esmės ir negalėsite surasti mūsų bažnyčiose esančių problemų sprendimo. Pasikartosiu, jog tai yra raktinė eilutė, ir mano prote ji nenustoja skambėti metų metus ir dešimtmečius. Pirmą kartą šią eilutę prisiminiau tada, kai ją pacitavo pasaulinis evangelistas Billy Grahamas. Kai buvau paauglys, klausydavausi jo pamokslų per radiją beveik kiekvieną sekmadienio popietę. Ponas Grahamas dažnai naudodavo šią eilutę pamokslaudamas apie ženklus, kurie bus matomi pasaulio pabaigoje. Jo paskutinė tikrai gera knyga buvo „World Aflame“ (Doubleday, 1965). Billy Grahamas teigia štai ką:

     „Jėzus pasakė: „Ir kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė vienas kitam atšals“ (Mato 24, 12 NEB vertimas). “Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai (…) labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių!“ (2 Timotiejui 3, 1-5) (...) Atrodo, jog visa tai nurodo į laiką, kada išplis veidmainystė, ir į bažnyčią bus priimtos minios žmonių, kurie neturės asmeninio ryšio su Jėzumi Kristumi (...) Klaidingi mokytojai infiltruosis į bažnyčią (...) Jie yra atpuolančiųjų vadovai, ir tai charakterizuoja paskutinių laikų bažnyčią (Billy Graham, D.D., World Aflame, Doubleday and Company, 1965, pp. 220, 221, 219).

Vėliau man teko skaityti B. Grahamo žinutę, kurią jis išsiuntė dr. M. R. DeHaano sūnui. Dr. DeHaanas 1965 metais žuvo autokatastrofoje, tuo tarpu B. Grahamas prisipažino, kad jis perėmė daug gerų minčių iš velionio, klausydamasis jo radijo laidų. Savo knygoje „Signs of the Times“ dr. DeHaanas teigia:

„Atsitraukimas ir abejingumas yra išvardinti kaip nuodėmės. „Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals“ (Mato 24, 12). Dar niekuomet žmonijos istorijoje šie ženklai nebuvo tokie akivaizdūs. Per kelis trumpus dešimtmečius mes nupuolėme nuo paprasto puritoniško tikėjimo (...) tarp krikščionių taip pat galime stebėti tragišką „daugelio meilės atšalimą.“ Daugelio meilė atšalo“ (M. R. DeHaan, M.D., Signs of the Times, Zondervan Publishing House, 1951, p. 58).

Nuo to laiko, kai klausiausi Billy Grahamo ir dr. DeHanno, aš mąstau apie šią Mato 24, 12 eilutę. Šie žodžiai yra ištarti Jėzaus Kristaus, Jis juos ištarė atsakydamas į mokinių klausimą: „Kokie buvo tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklai?“ Dalis Kristaus atsakymo ir yra mūsų tekstas:

„Ir kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.“ (Mato 24, 12)

I. Pirma, kada Kristus pasakė, jog tai įvyks?

Jis pasakė, jog tai įvyks kaip „Jo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas“ (Mato 24, 3). Daug kitų Rašto vietų kalba apie šį pasaulio pabaigos ženklą. Skolfildo pastaba puslapio apačioje (1033) teisingai sako, kad ši eilutė „kalba apie specifinį pasaulio pabaigos laiką (...) visa, kas charakterizuoja šį laikotarpį, pabaigoje ypač suaktyvėja“ (Scofield Study Bible, 1917, p. 1033; pastaba prie Mato 24, 3). Galėčiau išvardinti daugelį kitų eilučių: 2 Timotiejui 3, 1-13; Judo , 19; Apreiškimo 3, 14-22 ir taip toliau.

Jūs, jauni žmonės, nė nenutuokiate, kaip labai bažnyčios yra nupuolusios. Per tą laiką, kurį pragyvenau, aš tai aiškiai matau. Esu matęs vietinės bažnyčios prabudimą 1996-aisiais metais. Mačiau viso rajono prabudimą 1971-aisiais. Mačiau dar vieną vietinės bažnyčios prabudimą 1992-aisiais. Tačiau nuo to laiko aš negirdėjau apie jokį prabudimą niekur Amerikoje ar vakarų pasaulyje! Nei vieno! Dabar vis dažniau ir dažniau mūsų bažnyčiose mes matome tai, apie ką rašė Matas 24, 12.

„Ir kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.“ (Mato 24, 12)

Taip atrodo baptistų ir kitos evangelinės bažnyčios šiandien. Tik tokiose bažnyčiose jūs, jaunuoliai, ir esate apsilankę ar apie jas girdėję per savo trumpą gyvenimą. Kol nepaskaitysite apie praeities dvasinius prabudimus, jūs nesuprasite, kokios baisios ir nupuolusios yra mūsų bažnyčios! Jums gali atrodyti keista, kai aš kalbu apie daug geresnę bažnyčią, nes jūs nesate tokioje buvę ar apie tokią girdėję per savo trumpą gyvenimą. Dr. Kennethas Connollyas, kuris pamokslavo mūsų bažnyčioje, pasakė, kad jūs gyvenate kartoje, kuri nėra patyrusi prabudimo, ir tai yra tiesa bent jau apie vakarų pasaulį!

„Ir kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.“ (Mato 24, 12)

II. Antra, kodėl Kristus pasakė, kad tai įvyks?

Atkreipkite dėmesį į pirmąjį žodį mūsų tekste – „ir“. „Ir kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.“ Pastebėkite, kiek kartų pasikartoja žodelis „ir“ tarp 10-osios ir 12-osios eilutės. „Ir (...) daugelis pasipiktins“ (10-oji eilutė). „Ir išduos vieni kitus“ (10-oji eilutė). „Ir nekęs vieni kitų“ (10-oji eilutė). „Ir atsiras daug netikrų pranašų“ (11-oji eilutė). „Ir daugelį suvedžios“ (11-oji eilutė). „Ir kadangi įsigalės neteisumas“ (12-oji eilutė). Visa šita žodelių „ir“ virtinė parodo, prie ko tie dalykai atveda – jie atveda prie to, kad „daugelio meilė atšals“. Visų šių „ir“ rezultatas yra bažnyčios, kuriose „daugelio meilė atšals“ (NIV verčia „daugumos“). Bažnyčių susiskaldymai ir bažnyčių kovos, apie kurias rašoma 10-ojoje eilutėje, ir netikrų pamokslininkų atsiradimas, kuris apgaus (NASV vertime „suvedžios“) žmones, po ko išaugs neteisumas (NASV vertime „be įstatymo“), dėl ko bažnyčia bus pilna šaltų krikščionių, kurie neturi „agapės meilės“, jokios krikščioniškos meilės Kristui, jokios meilės Dievui ir jokios meilės vienas kitam bažnyčioje! Tai štai, ką mes turime! Ši „ir“ serija mums pasako, kodėl pas mus yra „Didžioji evangelikų tragedija“ (naudoju dr. Fanciso Shaefferio knygos pavadinimą)! Baptistų ir kitos evangelinio tikėjimo bažnyčios yra apgailėtinoje padėtyje dėl bažnytinių kovų (10-oji eilutė), klaidingų pamokslininkų, kurie vis iškyla (11-oji eilutė), ir didelė bedievystė tarp daugumos neatsivertusių ir nupuolusių bažnyčios narių – tai atveda prie šaltų bažnyčių, kuriose nėra meilės Kristui ir nėra meilės vienas kitam!

„Ir kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.“ (Mato 24, 12)

III. Trečia, kas yra tie, kurių meilė atšalo?

Tie „daugelis“ yra žmonės, kurie nėra atsivertę arba visai nupuolę, ir tai rodo, kad šio amžiaus neteisumo dvasia nugesino jų uolumą ir meilę. Jie „atšalo“, nes pasaulio dvasia nugali bet kokią uolią meilę, kurią jie kažkada rodė.

Palyginimas apie sėjėją labai aiškiai atsako į klausimą, kodėl „daugelis“ tapo „šalti“. Palyginime apie sėjėją aprašomi keturi žmonių tipai ir kiekvieno iš šių žmonių tipų atsakas į Evangeliją. Palyginime aprašomi keturi žmonių tipai. Pirmieji trys nėra tikri krikščionys. Dr. J. Vernonas McGee pasakė: „Pirmosios trys sėklos rūšys neatspindi trijų tikinčiųjų tipų – jie nėra tikintieji! Jie išgirdo Žodį ir tik išpažino, kad priėmė tikėjimą“ (J. Vernon McGee, Th.D., Thru the Bible, 4-as tomas; pastaba prie Mato 13, 22). Taigi tik ketvirta sėklos rūšis atitinka tikrai išgelbėtus žmones. Visi kiti yra prarasti.

Palyginime „sėkla“ yra Dievo žodis. Dr. McGee pasakė: „Pastebėkite, kur nukrenta sėkla. Ji nukrenta į keturių tipų dirvą ir ketvirtadalis sėklų neužauga – jos miršta. Nebuvo jokių problemų su sėkla, problema buvo dirva.“ Sėkla, kuri nukrito palei kelią, yra tie, kurie išgirdo Žodį, ir velnias ją iš karto pagrobia. Jie atstovauja tuos, kurie ateina į bažnyčią kelis kartus, tačiau Žodis neliečia jų širdžių. Antra rūšis yra tie, kuriems Žodis nukrito į akmenuotą vietą, rodos, jie priėmė Žodį, tačiau tokie tuoj pat atkrenta, vos susidūrę su išbandymais ar persekiojimu. Trečia rūšis yra tie, pas kuriuos sėkla nukrito tarp erškėčių. Jie išgirdo Žodį, ir atrodė, kad yra atsivertę. Perskaitykite Luko 8, 14:

„Sėkla, kritusi tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus.“ (Luko 8, 14)

Dievo Žodis yra „nusmelktas“ – „nusmelktas rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus“ (arba brandos) (Luko 8, 14). Dr. MacArthuras nors ir klysta dėl Kristaus Kraujo, yra teisus komentuodamas Luko 8, 14. Jis sako: „Tie nepastovūs žmonės (Jokūbo 1, 8) yra tiesiog praryjami laikinų pasaulio dalykų – nuodėmingų malonumų ir troškimų, ambicijos, karjeros, namų, automobilių, prestižo, santykių, populiarumo – visa tai nusmelkė Evangelijos sėklą, ir jie nesubrandino vaisiaus (...), tai pasaulio dalykų užkariauta širdis, nusmelkta rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų“ (The MacArthur New Testament Commentary; pastaba prie Luko 8, 14).

Lengva pamatyti kas yra tie pirmieji. „Tuojau pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį“ (Morkaus 4, 15). Jie pasiklauso kelių pamokslų ir daugiau nebesilanko bažnyčioje. Labai paprasta pamatyti, kas yra tie antrieji, aprašomi palyginime. Jie atrodo lyg būtų išgelbėti, tačiau „jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui (…) jie tuojau pat „atpuola“ (NIV vertimas) (Morkaus 4, 17).

Tačiau užtrunka daug ilgiau pasakyti, kas yra tie „erškėčiais apaugę“ žmonės. Šiuolaikinėse baptistų bažnyčiose (net mūsų) mes stebime, kaip jie išpažįsta tikėjimą. Dažnai pasitaiko, kad jų išpažinimą lydi sunkumai ir ašaros. Jie mokosi kaip vaikai ar paaugliai, kad jiems teks eiti per sunkumus prieš ateinant pas Kristų. Jie sakė, kad turi naują širdį ir naują troškimą tarnauti Kristui. Jie net mane daug kartų apgavo. Jie atrodo tokie nuoširdūs. Jie atrodo kaip tikri geri krikščionys. Tačiau tai tęsiasi iki tol, kol jie tampa jaunuoliais. Tik tuomet pasimato įtrūkimai jų liudijimuose. Iš savo tėvų jie gaudavo pinigus. Jų tėvai namuose jie turėjo savo kambarį, už kurį jiems nereikėjo mokėti. Jie taip pat gaudavo pinigų smulkioms išlaidoms. Po to jie užbaigė koledžą. Dabar jie gali susirasti darbą ir imti paskolas. Tuo metu jie pamato galimybę tapti „laisvi“, kaip jie tai vadina. Būtent tuomet ir pradeda ryškėti įtrūkimai jų paliudijimuose. Iki tol jie niekada nepagalvodavo tikėti ar daryti kažką, kam jų tėvai ir pastoriai nepritardavo. Kada bažnyčių vadovai pastebi, kad tie jaunuoliai pasuko neteisingu keliu, jau būna per vėlu. Jų jau nebegalima sustabdyti, nes jiems nebereikia mūsų pagalbos. Palaipsniui jų uolumas ir meilė Kristui atšąla ir jie „įsivelia (patys) į gyvenimo reikalus“ (2 Timotiejui 2,4). Kada bažnyčių vadovai bando juos sugražinti į saugų kelią, jie supyksta ir apkarsta. Tuomet pasirodo šėtonas ir pradeda jiems kuždėti į ausį: „Neklausyk jų! Ką jie supranta?“ Ir galiausiai jie nuskuba į velnio ir pasaulio rankas. „Aš palikau bažnyčią“, - sako jie. Toks vaizdas, kad bažnyčios palikimas buvo vienintelė jų padaryta nuodėmė! Jų širdys jau seniai užmiršo Kristų!

Uzijai buvo tik šešiolika metų, kai jis pirmą kartą paminimas Biblijoje. Kada jis buvo jaunas, „Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse“ (2 Kronikų 26, 4). Pranašas Zaharijas buvo jo ganytojas. „Kol jis ieškojo Viešpaties, Dievas davė jam sėkmę“ (2 Kronikų 26, 5). Mums užrašyta, kad jis sulaukė daug pagalbos, kol sustiprėjo. Tačiau vėliau, „Kai jis buvo galingas, jo širdis pasididžiavo jo pražūčiai. Jis nusikalto Viešpačiui, savo Dievui“ (2 Kronikų 26, 16). Kada jis tapo galingas, jo širdis pasididžiavo ir jis nupuolė! Ir Viešpats ištiko Uziją, ir jis „liko raupsuotas iki savo mirties“ (2 Kronikų 26, 21).

Uzijo istorija mums Dievo užrašyta kaip pavyzdys. Jis yra pavyzdys jauno vyro ar moters, kurie leido erškėčiams užaugti ir užgožti Dievo Žodį, pasėtą jų širdyse. Jie yra nustelbti rūpesčių ir geidžia daugiau pinigų nei jiems reikia, įsivelia į sielą griaunančius užsiėmimus, kurie kaip vėžys palaipsniui sunaikina kūną, ir tie erškėčiai lėtai, bet užtikrintai uždusina sielas žmonių, kurie įsivelia į tokias veiklas. Ar tavo meilė atšalo? Ar tampi pasaulietiškas? Ar pradedi maištauti? Ar esi blogesnėje padėtyje nei kažkada buvai? Nusigręžk nuo pasaulietiškumo. Nusigręžk nuo maišto. Grįžk. Atgailauk. Kam tau toliau eiti klystkeliais, kai gali turėti ramybę su Kristumi? Nustok maištauti, palik savo išdidumą ir pulk prie kojų prieš Tą, kuris mirė, kad tave išgelbėtų.

„Ir kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.“ (Mato 24, 12)

Sėjėjo palyginimas mums yra užrašytas, kad mes „išsiaiškintume, kuriai grupei priklausome. Jei priklausai vienai iš pirmų trijų grupių, tau reikia atsiversti“ ar bent jau „prisimink, kaip priėmei ir išgirdai; laikykis to ir atgailauk! (Apreiškimo 3, 3)“. Arba bent jau iš naujo pašvęsk savo gyvenimą Kristui ir atgailauk, kol dar iš tiesų netapai tuo, kurio širdis „pilna erškėčių“! (William Hendriksen, Th.D., The Gospel of Luke, Baker Book House, 1978, p. 429; pastaba prie Luko 8, 14).

Tau reikėtų pasakyti: „Dieve, aš gręžiuosi nuo savo išdidumo ir maišto! O, Dieve, iš tiesų apvalyk mane Kristaus Krauju!“, „Sukurk manyje švarią širdį, o Dieve“ (Psalmių 51, 10).

Prašau, atsistokite, ir pagiedokime 4-ąjį himną giesmių lapuose.

„Duok man savo širdį“, sako Tėvas danguje,
   Jokia dovana nėra tokia brangi jam kaip mūsų meilė;
Švelniai Jis kužda, kad ir kur bebūtum,
   „Pasitikėk Manimi ir duok savo širdį.“
„Duok man savo širdį, duok man savo širdį“,
   Išgirsk švelnų kuždesį, kad ir kur bebūtum:
Iš šio tamsaus pasaulio Jis tave išvaduos;
   Kalbėdamas taip švelniai: „Duok man savo širdį“.

„Duok man savo širdį“, - sako žmonijos Gelbėtojas,
   Šaukdamas maloningai vėl ir vėl;
„Nusigręžk nuo nuodėmės ir nuo velnio tolinkis,
   Ar Aš už tave nemiriau? „Duok man savo širdį“.
„Duok man savo širdį, duok man savo širdį“
   Išgirsk švelnų kuždesį, kad ir kur bebūtum:
Iš šio tamsaus pasaulio Jis tave išvaduos;
   Kalbėdamas taip švelniai: „Duok man savo širdį“.

„Duok man savo širdį”, - sako dieviška Dvasia;
   „Visa, ką turi, atiduok į mano rankas;
Malonę nuostabią Mano priimk,
   Visiškai pasiduok - duok man savo širdį“,
„Duok man savo širdį, duok man savo širdį“,
   Išgirsk švelnų kuždesį, kad ir kur bebūtum:
Iš šio tamsaus pasaulio Jis tave išvaduos;
   Kalbėdamas taip švelniai: „Duok man savo širdį“.
(“Give Me Thy Heart,” Eliza E. Hewitt, 1851-1920).

Jei dar nesi išgelbėtas, aš tavęs maldauju nusigręžti nuo savo nuodėmės ir pasitikėti Jėzumi. Jis mirė ant kryžiaus, kad sumokėtų už tavo nuodėmę. Amen.

Jei šis pamokslas palaimino tave, prašau, atsiųsk elektroninį laišką dr. Hymeriui ir pasakyk jam apie tai. KADA RAŠYSI DR. HYMERIUI, PARAŠYK, IŠ KOKIOS ŠALIES RAŠAI, NES KITAIP JIS NEGALĖS TAU ATSAKYTI. Dr. Hymerio el. pašto adresas: rlhymersjr@sbcglobal.net (paspauskite čia). Dr. Hymeriui jūs galite rašyti bet kuria kalba, tačiau jei galite, parašykite angliškai. Jei rašysite Dr. Hymerio paštu, jo adresas yra P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Jūs galite jam paskambinti: (818) 352-0452.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Jūs galite parašyti Dr. Hymeriui elektroninį laišką adresu: rlhymersjr@sbcglobal.net arba
nusiųsti paprastą laišką į pašto dėžutę: P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Arba
galite jam paskambinti tel.: (818)352-0452.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Šv. Raštą prieš pamokslą skaitė p. Abelis Prudhommas: Morkaus 4, 13-20.
Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
“Take My Life and Let It Be” (Frances R. Havergal, 1836-1879).