Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Tai yra aiški Senojo Testamento pranašystė apie Nekaltą Kristaus Pradėjimą. Kai kurie žmonės nenori tikėti šia didžia krikščioniška doktrina. Jų tikroji problema yra ta, kad jie iš viso netiki jokiais stebuklais. Pasauliečiai humanistai apiplėšė juos ir jie nebetiki stebuklais – jie tuo pačiu atėmė iš jų ir patį Dievą!

Visai neseniai mūsų bažnyčioje rodėme Beno Steino filmą „Ištremtieji“. Asmeniškai man pati įdomiausia filmo dalis yra ta, kuomet ponas Steinas ima interviu iš dr. Richardo Dawkinso. Dr. Dawkinsas yra žymiausias mūsų dienų evoliucijos gynėjas. Jis dėsto, kaip evoliucijos procesas vystėsi prieš daugelį metų. Tačiau kaip ir visi evoliucionistai jis susiduria su dilema – kaip paaiškinti gyvybės pradžią. Ponas Steinas jį spaudė: „Kaip atsirado pirmoji gyvybė?“ Ponas Steinas vis labiau jį spaudė atsakyti į šį klausimą. Kamerai priartinus R. Dawkinso veidą, matėsi kaip jo lūpa virpa. Steinas ir toliau spaudė su klausimu: „Kaip atsirado pirmoji gyvybė?“ Prakaito lašai pasirodė ant R. Dawkinso kaktos. Galiausiai R. Dawkinsas pasakė, kad iš kitos planetos galėjo atvykti ateiviai ir „pasėti“ gyvybę žemėje. Ponas Steinas po atsakymo pašoko: „Ar jūs turite omenyje, kad ateiviai iš kitos planetos galėjo atnešti gyvybę į žemę?“ Manau, R. Dawkinsas užmiršo, kad jis filmuojamas, nes jis atsakė: „Taip“. Vėliau jis bandė iškelti bylą ponui Steinui, kad jis iškirptų šią filmo ištrauką. Tačiau sutartis, kurią jis buvo pasirašęs, neleido jam laimėti bylos.

Koks absurdas! Maži žmogeliukai erdvėlaiviu atneša pirmąją gyvybę į mūsų planetą! Tai skamba kaip mokslinė fantastika vaikams! Net jei R. Dawkinso kvaila mintis būtų teisinga, ji vis tiek nepaaiškina, kaip gyvybė atsirado kitoje planetoje! Taigi pono Steino filme mes matėme, iki kokių keistenybių pasauliečiai humanistai priversti nueiti, kad tik galėtų išvengti Dievo stebuklo, šiam sukuriant gyvybę mūsų planetoje.

C. S. Lewis pasakė: „Aš naudoju žodį „stebuklas“ nurodydamas į antgamtinės jėgos interferenciją su gamta.“ Ir vėl C. S. Lewis paklausė: „Jei mes pripažįstame Dievą, ar mes turime pripažinti Stebuklą? Tikrai taip, tikrai taip!“ (Miracles, pp. 105, 9).

C. S. Lewis turėjo omenyje, kad jei yra Dievas, stebuklai yra galimi. Jums nereikia tikėti mažais žaliais žmogeliukais, kurie atneša gyvybę į žemę. Jei yra Dievas, Jis yra pajėgus sukurti gyvybę iš nieko (ex nihilo). Jėzus pasakė: „Dievui viskas įmanoma.“ (Morkaus 10, 27)

Mano mama į Dievą atsivertė būdama 80-ties. Nebuvo net menkiausios priežasties tikėtis, kad ji kada nors atsivers. Jokios. Galiu apie tai plačiau papasakoti, kodėl aš žinau, kad jos atsivertimas buvo stebuklas, tačiau ne šį vakarą. Aš jums papasakosiu apie stebuklą, kuris įvyko prieš jos atsivertimą. Aš su šeima buvau Niujorke. Mano mama buvo Los Andžele už trijų tūkstančių mylių. Aš meldžiausi ir staiga vidury maldos aš supratau, kad mano mama bus išgelbėta. Aš paskambinau dr. Caganui bei paprašiau jo nuvykti pas mano mamą ir maldoje palydėti ją pas Kristų. Jis bijojo pas ją eiti, nes ji kažkada jį aprėkė jam bandant kalbėti jai apie Dievą. Tačiau aš primygtinai prašiau sakydamas, kad Dievas man pasakė, jog šį kartą ji bus išgelbėta. Taigi jis nuvažiavo pas ją ir gana lengvai palydėjo ją pas Kristų. Tokiu būdu buvo perkeistas ir visas jos gyvenimas. Tai buvo stebuklas! Tačiau ne jį aš noriu pabrėžti. Kaip staiga aš galėjau būti tikras, kad mama atsivers? Aš buvau už trijų tūkstančių mylių. Aš su ja nekalbėjau telefonu. Tačiau aš žinojau. Kaip? Tai buvo stebuklas. Stebuklingu būdu Dievas man tai pasakė. Tai buvo labai paprasta.

Mano mama netikėjo stebuklais. Ji buvo pasaulietė humanistė ir evoliucionistė. Čia ir įvyko trečias stebuklas. Pirma, Dievas pasakė man, kad ji atsivers. Antra, ji atsivertė. Trečias stebuklas buvo pats didžiausias, bent jau man.

Praėjus keliems mėnesiams po mamos atsivertimo, aš su žmona Ileana ir mūsų berniukais ją nusivežėme pas mano pusbrolį. Jis patarnavo savo bičiuliams, kurie stipriai svaiginosi alkoholiu. Vieno iš jų žmona buvo apgirtusi. Ji žinojo, kad aš buvau pastorius, tad ji atsisėdo prie stalo priešais mane ir pradėjo kabinėtis. „Kaip įvyko tie stebuklai?“ „Kaip Jis pamaitino 5 000 žmonių su keliomis žuvimis?“ „Kaip Jis prisikėlė iš mirties?“ „Kaip persiskyrė Raudonoji jūra? Cha, cha, cha!“

Aš nesakiau nei žodžio. Nenorėjau pradėti ginčo savo pusbrolio namuose. Mano mama sėdėjo šalia manęs. Staiga jos akys sublizgėjo. Niekas niekada nedrįsdavo su ja ginčytis, kada jos akys taip blizgėdavo! Ji pažvelgė į girtą moterį ir pasakė griežtu ir garsiu balsu: „Tu tiki Dievu, ar ne?“ Vargšė moteris net krūptelėjo. Jos veidas pabalo. Tyliu balsu ji atsakė: „Na... taip.“ Mama pažvelgė į ją ir dar garsiau pasakė: „Tuomet kur tu matai problemą?“ Namuose suspengė visiška tyla. Taip baigėsi ginčas dėl stebuklų!

Matote, jei tikite Dievu, tuomet C. S. Lewiso žodžiais tariant, nėra ko ginčytis ar gali vykti stebuklai! Jėzus taip pasakė: „Dievui viskas įmanoma.“ Tai mus atveda prie Nekalto Kristaus Pradėjimo. Aš pateiksiu jums du „įrodymus“ dėl Nekalto Kristaus Pradėjimo. Tačiau šie „įrodymai“ įtikins jus tik tada, jei tikite Dievu. Jie neįtikins nei vieno, kuris netiki, kad Dievas yra.

I. Pirma, Nekaltas Kristaus Pradėjimas yra įrodytas Senajame Testamente.

Pirmoji pranašystė apie Nekaltą Kristaus Pradėjimą buvo paskelbta Edeno sode iš karto po mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės prieš Dievą. Jie pakluso šėtono gundymui ir nusidėjo. Dievas pasakė šėtonui:

„Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį.“ (Pradžios 3,15)

Būtent čia Dievas pirmą kartą išpranašavo apie Nekaltą Pradėjimą. Moters sėkla sutraiškys gyvatei galvą. Senojo Testamento tyrinėtojas liuteronas Dr. Clausas Westermannas (1909-2000) pasakė: „Nuo Irenijaus laikų (130-202) krikščioniška tradicija suprato šią eilutę kaip pranašystę apie Kristų ir Mariją. „Moters sėkla“ nurodė į vieną individualų palikuonį Kristų, kuris sutraiškė gyvatės (šėtono) galvą... Šis aiškinimas paplito nuo Irenijaus, ir taip buvo tikima per visą egzegezės istoriją tiek katalikiškoje, tiek evangelinėje tradicijoje.” (Claus Westermann, Ph.D., Genesis 1-11: A Commentary, Augsburg, 1984, p. 260).

Dr. Henry M. Morris pasakė: „Moters sėkla“ gali nurodyti tik į būsimą Ievos palikuonį, kuris neturės žmogiško tėvo. Biologiškai moteris neturi sėklos... Visuomet, kada Biblija kalba apie sėklą, ji kalbą apie vyro sėklą. Todėl ši pažadėta Sėkla turėjo būti stebuklingu būdu įsodinta į Marijos įsčias. Tokiu būdu Kristus nepaveldėtų nuodėmingos prigimties, kuri neleidžia bet kuriam Adomo sūnui tapti Išgelbėtoju nuo nuodėmės. Todėl ši pranašystė aiškiai nurodo į būsimą Nekaltą Kristaus Pradėjimą.“ (Henry M. Morris, Ph.D., The Defender’s Study Bible, World Publishing, 1995, p. 13; pastaba prie Pradžios 3, 15).

Pamokslo pradžios tekstas taip pat yra iš Senojo Testamento. Pranašas Izaijas pasakė:

„Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu.“ (Izaijo 7, 14)

Anglų kalbos žodis „mergelė“ išverstas iš hebrajiško žodžio „almah“. Senajame Testamente jis panaudotas septynis kartus ir visur jis nurodo į netekėjusią jauną moterį. Edwardas E. Hindsonas pasakė: „Žodis visuomet naudojamas nurodant į nekaltą mergaitę. Biblijoje žodis almah niekada nenaudojimas ištekėjusiai moteriai apibūdinti, jis visada naudojamas nurodant į netekėjusią“ (Edward E. Hindson, “Isaiah’s Immanuel,“ Grace Journal 10, Fall, 1969, p. 7). Didis tyrinėtojas J. Greshamas Machenas pasakė: „Nei vienoje iš septynių Senojo Testamento vietų, kuriose naudojamas žodis almah, šis žodis nenurodo į moterį, turėjusią lytinių santykių“ (J. Gresham Machen, Ph.D., The Virgin Birth of Christ, Baker Book House, 1965, p. 288).

Tačiau didžiausias įrodymas, kad „almah“ reiškia „nekalta“ yra rabino, gyvenusio 200 metų prieš Kristų, komentaras. Septyniasdešimt iškiliausių pasaulio rabinų vertė hebrajišką Senąjį Testamentą į graikų kalbą, - tai buvo kalba, kuria kalbėjo daugiausiai žydų Romos imperijoje. Tuo metu, t. y. 200 metų prieš Kristų, tie rabinai buvo laikomi geriausiais žydų tyrinėtojais pasaulyje. Tie žydų rabinai išvertė hebrajišką žodį „almah“, randamą Izaijo 7, 14, į graikišką žodį „parthenos“, kuris nurodo tik į moterį, kuri niekada nėra turėjusį lytinių santykių su vyru. 70 rabinų išvertė Senąjį Testamentą į graikų kalbą. Šis vertimas vadinamas Septuaginta. Dr. Benas Witheringtonas III pasakė: „Jei „almah“ nereiškia „nekalta“, tai būtų sunku, o gal net neįmanoma suprasti, kodėl rabinai, Septuagintos (LXX) vertėjai, panaudojo žodį „parthenos“ kaip graikišką ekvivalentą (Ben Witherington III, Ph.D., “The Birth of Jesus,“ Dictionary of Jesus and the Gospels, InterVarsity Press, 1992, p. 64).

Visi šie įrodymai rodo, kad rabinai buvo teisūs, kada jie išvertė Izaijo 7, 14 būtent taip:

„Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu.“ (Izaijo 7, 14)

Vienintelė moteris istorijoje, kuri buvo nekalta ir pastojo antgamtiniu būdu, buvo Kristaus motina Marija.

II. Antra, Nekaltas Kristaus Pradėjimas yra įrodytas Naujajame Testamente.

Prašau, savo Biblijose atsiverskite Mato 1, 23.

„Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu“, tai reiškia: „Dievas su mumis“. (Mato 1, 23)

Juozapas buvo susižadėjęs su Marija. Prieš jiems susituokiant „ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios“ (Mato 1, 18). Natūralu, kad Juozapas pagalvojo, kad ji buvo jam neištikima. Jis nenorėjo jos pažeminti ją paleisdamas ir nusprendė ją vesti. Apie šią problemą jis svarstė ir nuėjo miegoti. Viešpaties angelas pasirodė jam ir pasakė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios”. Po to angelas Juozapui pacitavo Izaijo 7, 14:

„Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu”, tai reiškia: „Dievas su mumis“. (Mato 1, 23)

Tarp kitko, Šventoji Dvasia Mato 1, 23 pacitavo Septuagintos vertimą. Taigi žodis „parthenos“ tapo įkvėptu Dievo Žodžiu.

Aš nusprendžiau peržvelgti Naująjį Testamentą, kad parodyti, ką žmonės, kurie pažino Jėzų, geriausiai galvojo apie Jo nekaltą pradėjimą. Aš paprasčiausiai užsirašiau ant popieriaus lapo, ką galvojo žmonės, gyvenę su Juo.

Pradėjau nuo Juozapo, jo patėvio. Juozapas tikėjo Jo nekaltu pradėjimu.

„Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelas jam įsakė, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino JĖZUMI.“ (Mato 1, 24-25)

Dabar pažiūrėkime į Mariją. Kaip ir Juozapas ji iš pradžių netikėjo nekaltu pradėjimu. Ji pasakė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Luko 1, 34)

„Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ (Luko 1, 35)

„Dievui nėra negalimų dalykų.“ (Luko 1, 37)

Netrukus Marija patikėjo nekaltu pradėjimu ir ji pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį“.

„Todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ (Luko 1, 35)

Pažiūrėkime į Patį Jėzų. Jis pasakė:

„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jono 3, 16)

Jėzus pasakė, kad Jis yra Dievo „viengimis Sūnus“. Pažiūrėkime, ką Pats Dievas pasakė. Jonas Krikštytojas, krikštydamas Jėzų, panardino jį į Jordano upės vandenį. Tuomet pasigirdo Dievo balsas iš Dangaus, kuris sakė: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (Mato 3, 17). Po to Jonas Krikštytojas pasakė: „Aš mačiau, ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus” (Jono 1, 34). Juozapas, Marija, pats Jėzus, Jonas Krikštytojas ir Dievas Tėvas – visi jie pasakė, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, tuo parodydami, kad Jis gimė iš mergelės.

„Todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ (Luko 1, 35)

Aš perėjau per visą Naująjį Testamentą. Radau, kad demonai šaukė: „Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau, Dievo Sūnau? Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?“ Taip, net demonai žinojo, kad Jis buvo Dievo Sūnus gimęs iš mergelės! Kada Jėzus paklausė savo mokinių: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mato 16, 16). Tą patį pasakė ir apaštalas Jonas, kuris pažino Jį geriausiai iš visų. Apaštalas Jonas pasakė: „O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus“ (Jono 20, 31). Kitur Jonas pasakė: „O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jono 1, 3). Taip, apaštalas Jonas, kuris pažinojo Jį geriausiai, pasakė, kad Jėzus yra iš mergelės gimęs Dievo Sūnus. Jis pavadino Jėzų „viengimiu Dievo Sūnumi“ (Jono 1, 18). Kada apaštalas Paulius atsivertė, jis „bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus“ (Ap. d. 9, 20). Ir taip darė visi Jo mokiniai, nes jie visi žinojo „šį šventąjį“, kuris gimė iš Mergelės Marijos ir buvo vadinamas „Dievo Sūnumi“ (Luko 1, 35). Paskutinieji Jėzaus žodžiai ant kryžiaus tai patvirtina, nes Jis „garsiu balsu sušuko: „Tėve, į Tavo rankas pavedu savo dvasią“ (Luko 23, 46). Po to šimtininkas, kuris nukryžiavo Jį ant kryžiaus, puolė ant kelių ir pasakė: „Tikrai šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Morkaus 15, 39).

Vieninteliai, kurie tyčiojosi iš Jo dieviškos Sūnystės, buvo pikti žmonės, kurie Jį nukryžiavo. Tie pikti žmonės ieškojo progos: „Jį nužudyti, nes Jis ne tik laužė sabatą, bet ir vadino Dievą savo Tėvu, lygindamas save su Dievu“ (Jono 5, 18). Jie rėkė ant Jėzaus šiam besikankinant: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ (Mato 27, 40). Tačiau jei Jis būtų nulipęs nuo kryžiaus, tai būtų parodę, kad Jis nebuvo Dievo Sūnus!

Šventasis, gimęs iš mergelės Dievo Sūnus, atėjo iš Dangaus ir apsigyveno Marijos įsčiose, gimė mirti ant kryžiaus ir sumokėti kaltę už mūsų nuodėmes. Jis gyveno tarp vargšų nusidėjėlių ir praliejo Savo šventą Kraują, kad apvalytų mus nuo visų nuodėmių.

Tačiau aš dar nepakomentavau mūsų teksto paskutinės dalies. Aš pateiksiu Izaijo 7, 14 kaip ji yra cituojama Septuagintoje Mato 1, 23:

„Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu“, tai reiškia: „Dievas su mumis.“ (Mato 1, 23)

Štai ką reiškia žodis „Emanuelis“. Jis reiškia „Dievas su mumis“. Štai kas yra tas vaikelis, gimęs iš mergelės. Jis yra „Dievas su mumis“.

Dar būdamas vaikas ir slėpdamasis po gėlėmis savo močiutės sode aš žinojau, kad Dievas yra. Aš kalbėdavausi su Juo, tačiau aš Jo nepažinau. Aš tik žinojau, kad turi būti Dievas, kuris sukūrė šias kvapą atimančias nuostabias gėles! Aš žinojau, kad yra Dievas, kada aš likdavau vienas tolimoje Arizonos dykumoje – matydamas krentančius lietaus lašus ant suskeldėjusios žemės ir tą fantastišką, turtingą kvapas žemės, kuri godžiai gėrė lietų. Turėjo būti Dievas, kuris sukūrė tokius vaizdus. Tačiau aš Jo dar nepažinojau. Aš žinojau, kad yra Dievas, kai aš prakaituodamas ir verkdamas kritau ant žolės tą dieną, kai mano močiutė buvo palaidota. Aš jutau, kaip Dievas nusileidžia prie manęs. Tai turėjo būti Dievas. Tačiau aš Jo dar nepažinojau.

Tačiau vieną rytą Jėzus prisiartino prie manęs ir išgelbėjo mano sielą. Tai viską pakeitė! Jo vardas yra Emanuelis – Dievas su mumis! Jo kraujas mus nuplauna. Jo Žodis mus paguodžia. Jo artumas nuramina mūsų baimes. Jėzus – mūsų Emanuelis – Dievas su mumis! Man patinka Charleso Weslio (1707-1788) nuostabi Kalėdų giesmė!

Kritus, aukščiausio dangaus šlovinamas;
   Kristus, Amžinasis Viešpats!
Vėlai vakare Jis ateina,
   Mergelės įsčių vaisius:
Apvilktas kūnu „Dievas mato“;
   Garbė įsikūnijusiai Dievybei,
Laimingas kaip žmogus būdamas tarp žmonių,
   Jėzus, mūsų Emanuelis.
Garbė! Gieda angelų pulkai,
   Garbė naujagimiui Karaliui
(“Hark, the Herald Angels Sing.” Charles Wesley, 1707-1788).

Aš meldžiuosi, kad tu pasitikėtum Jėzumi ir būtum išgelbėtas nuo bausmės ir nuodėmės, būtum apvalytas nuo visų nuodėmių Jo šventu Krauju. Dangiškas Tėve, aš meldžiu, kad kas nors ateitų pas Tavo Sūnų ir būtų išgelbėtas šį vakarą. Amen!

Jei šis pamokslas palaimino tave, prašau, atsiųsk elektroninį laišką dr. Hymeriui ir pasakyk jam apie tai. KADA RAŠYSI DR. HYMERIUI, PARAŠYK, IŠ KOKIOS ŠALIES RAŠAI, NES KITAIP JIS NEGALĖS TAU ATSAKYTI. Dr. Hymerio el. pašto adresas: rlhymersjr@sbcglobal.net (paspauskite čia). Dr. Hymeriui jūs galite rašyti bet kuria kalba, tačiau jei galite, parašykite angliškai. Jei rašysite Dr. Hymerio paštu, jo adresas yra P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Jūs galite jam paskambinti: (818) 352-0452.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Jūs galite parašyti Dr. Hymeriui elektroninį laišką adresu: rlhymersjr@sbcglobal.net arba
nusiųsti paprastą laišką į pašto dėžutę: P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Arba
galite jam paskambinti tel.: (818)352-0452.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Šv. Raštą prieš pamokslą skaitė p. Abelis Prudhommeas: Mato 1, 18-25.
Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
“Hark, the Herald Angels Sing” (Charles Wesley, 1707-1788).