Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Neseniai žiūrėjau video kuriame pamokslininkas rėkė grupei nusidėjėlių susirinkusių prie jo bažnyčios. Jis ant jų rėkė: „Jūs einate į Pragarą! Jūs degsite amžinai Pragaro liepsnose!” Aš išjungiau video ir pasijutau labai blogai. Pamokslininko žodžiuose nebuvo nei vieno malonaus žodžio, jokio gailesčio prarastiesiems ir jis tik kėlė sumaištį tiems žmonėms, jis nepaminėjo nieko apie Jėzaus meilę prarastam pasauliui.

Man neateina į galvą nei vienas atvejis kad Jėzus kada taip pamokslautų prarastoms minioms. Taip, Jis naudojo sunkius žodžius. Taip, jis sakė žmonėms, kad jie yra pakeliui į Pragarą. Tačiau šiuos žodžius jis pasilaikė Rašto žinovams ir fariziejams – tų dienų klaidingiems religiniams vadovams. Esu girdėjęs pamokslininkų, kurie šaukė ir rėkė ant mormonų, katalikų, musulmonų, iškrypėlių ir net ant koledžo studentų jų miesteliuose. Kuo vyresnis aš darausi, tuo labiau aš galvoju, kad jų pamokslavimas neatitinka Kristaus palikto pavyzdžio.

Kuo vyresnis aš darausi, tuo dažniau aš galvoju, kad Jėzus pasiliktų stipriausius sudraudimus ir mūsų laikų religiniams vadovams. Tokiems kaip fariziejams, kurie pamokslauja religingumą, o ne Evangeliją, tiems, kurie atakuoja Bibliją seminarijose panašias į Fuller, tiems, kurie pamokslauja dėl pinigų, tiems, kurie pamokslauja savipagalbos psichologiją, tiems, kurie pamokslauja „įvardink ir pasisavink” teologiją, tiems, kurie pamokslauja greito praturtėjimo ir klestėjimo pamokslus ir tiems, kurie pamokslauja išgelbėjimą per pakartojimą taip vadinamos „nusidėjėlio maldos”. Taip! Aš manau jei Jėzus būtų čia šiandieną Jis pamokslautų: „Jūs einate į Pragarą”. Tačiau daugiausia Jis taip pamokslautų mūsų laikų pamokslininkams ir klaidingiems mokytojams! Jis taip pamokslautų tiems pamokslininkams, kurie po vakarinių pamaldų nesudaro sąlygų jaunimui pasilikti pabendrauti, tiems, kurie pamokslauja sausas kaip dulkes eilutė po eilutės Biblijos studijas skirtas religingiems, tačiau prarastiems žmonėms, kurie ateina į bažnyčią tik sekmadienio rytais, tiems, kurie įsileidžia į bažnyčias roko muziką ir atsisako evangelistinio pamokslavimo, tiems, kurie sako, kad Jėzaus Kraujas pražuvo ir jis nebėra pasiekiamas apvalyti prarastų vyrų ir moterų nuo jų nuodėmių! Aš manau, kad Kristus apverstų pinigų stalus jų šventyklose ir jiems pasakytų:

„Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei į ją einantiems neleidžiate įeiti.” (Mato 23, 13)

„Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesusilaikymo.” (Mato 23, 25)

„Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.” (Mato 23, 27)

„Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?” (Mato 23, 33)

Taip, aš manau, kad Kristus taip pamokslautų mūsų dienų ir mūsų laikų klaidingiems pamokslininkams ir klaidingiems mokytojams.

Tačiau Jis niekada taip nepamokslavo nusidėjėlių minioms, kurios susirinkdavo Jo pasiklausyti. Jiems Jis buvo „skausmų vyras, negalią pažinęs.” Jis labai švelniai kalbėjo moteriai prie šulinio nors ji buvo ištekėjusi penkis kartus ir gyveno paleistuvystėje kada Jis su ja susitiko. Jis švelniai kalbėjo tiems, kurie sirgo ir buvo prie mirties, „Ir kurie tik palietė (Jo apsiausto apvadą) tapo visiškai sveiki” (Mato 14, 36). Moteriai, kuri buvo pagauta svetimaujant Jis švelniai pasakė: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk” (Jono 8, 11). Vagiui ant kryžiaus, kuris kabojo šalia Jo Jis pasakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”. Paraližiuotam vyrui Jis pasakė: „Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos” (Mato 9, 2). Nuodėmingai moteriai, kuri pabučiavo Jo pėdas Jis pasakė: „Tavo nuodėmės tau atleistos” (Luko 7, 48).

Ar Jėzus kada nors nusijuokė? Jis galėto, tačiau Biblijoje to neparašyta. Raštų puslapiuose mums užrašyta, kad Jis buvo „skausmų vyras, negalią pažinęs” (Izaiją 53, 3). Šventame Rašte mes skaitome tris kartus, kad Jis verkė, o mūsų tekste mes matome, kad tai buvo Jo asmenybės dalis ir labai svarbi dalis. Sunku įsivaizduoti bejausmį Budą verkiantį, neįmanoma įsivaizduoti abejingus Romos dievus ar šaltakraujį islamo Alachą liejant ašaras. Jėzaus ašaros rodo mums Jo gailestingą širdį žmonių kančiai.

Dauguma iš jūsų žinote, kad aš labai gerbiu Winstoną Čerčelį. Tačiau jūs gal būt nežinote koks jis buvo taip kaip jį pažino Anglija per Antrąjį Pasaulinį Karą.

Šv. Pauliaus katedra, Londonas, bombardavimo metu.

Jūs gal būt jūs pažystate jį iš jo šalto veido ikoniškos Yousuf Karsh fotografijos. Tačiau ilgus mėnesius kuomet Londonas buvo išdarinėjamas ir bombarduojamas Hitlerio bombų, Anglijos žmonės dažnai jį matė visai kitokį. Po bombardavimų nakties jie matydavo jį vaikščiojantį tarp jų namų griuvėsių su ašaromis sruvenančiomis jo skruostuose.

Čerčelis Londono bombardavimo metu.

Jis sustoja prie sugriautos slėptuvės kurioje naktį žuvo keturiasdešimt suaugusių ir vaikų. Minia susiburia aplink Čerčelį besišluostantį ašaras srūvančias iš jo akių. Minia sušunka: „Mes taip ir galvojome, kad jūs ateisite!” Sena moteris sušunka: „Matote, jam iš tiesų rūpi, jis verkia”. Hitleris gali sunaikinti jų namus ir jų miestus savo bombomis, bet tik sugriovę jų dvasias jis gali juos nugalėti. Kažkas pasakė, kad Čerčelio ašaros jo žmonėms padarė daugiau nei bet kas kitas nugalint nacių karo mašinos galią. Jis verkė matydamas žmones stovinčius eilėje sugriautoje gatvėje, kurie laukė kol galės nupirkti grūdų jų kanarėlėms. Jis verkė matydamas mirusių kūnus ir griuvėsiuose mirštančius vaikus. Jis niekada neverkė iš baimės, jis visuomet verkė matydamas jo šalies žmonių kančias.

Čerčelis doktriniškai nebuvo krikščioni. Jis išmoko pajausti krikščioniškas emocijas iš jo senos auklės – ponios Everst, kuri buvo metodistė. Jos fotografija kabėjo prie jo lovos iki jo mirties. Taigi jis turėjo krikščionio emocijas, didesnes nei bet koks kitas mūsų laikų lyderis. Neįmanoma įsivaizduoti Ayatollah Ali Khamenei, ar Vladimiro Putino, ar Barako Obamos verkiančių iš užuojautos kenčiančių jų žmonių. Užuojata yra krikščioniška vertybė, kuri buvo rodoma Jėzaus pirmo amžiaus šaltam Romos pasauliui, „skausmų vyras, negalią pažinęs” (Izaiją 53, 3).

„Skausmų vyras! koks tai vardas,
   Dievo Sūnui, kuris atėjo,
Sugedusius nusidėjėlius susigrąžinti!
   Aleliuja! Koks Gelbėtojas!
(„Aleliuja! Koks Gelbėtojas!” Philip P. Bliss, 1838-1876)

Tris kartus Rašte pasakyta, kad Jėzus verkė.

I. Pirma, Jėzus verkė dėl miesto.

Vieną rytą Jis į Jeruzalę atvyko jodamas ant asilo. Didelė žmonių minia sekė Jį šaukdami „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse! (Mato 21, 9). Tai vaidinama Jėzaus „Triumfo eisena” Palmių sekmadienį.

Jėzaus triumfo eisena „Palmių sekmadienį”.

Tačiau mes retai kalbame apie tai kaip ji pasibaigė:

„Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo.” (Luko 19, 41)

Dr. W. A. Criswell buvo vienas iš trijų didžių pamokslininkų apie kuriuos man teko girdėti. Jis buvo Pirmos baptistų bažnyčios Dalase, Teksaso valstijoje pastorius beveik šešiasdešimt metų. Viename iš jo pamokslų Dr. Criswell kalbėjo apie pamokslininką, kuris ką tik buvo pradėjęs eiti pastoriaus pareigas dideliame mieste.

     „Kada atėjo laikas jam pamokslauti jis kažkur buvo dingęs. Diakonui buvo liepta surasti pastorių. Diakonas surado jį raštinėje stovintį prie lango ir žiūrintį į didžiulį lūšnynų plotą besitriekiantį mieste. Pastorius žiūrėjo į tuos lūšnynus ir verkė. Diakonas jam pasakė: „Sere, žmonės laukia, jau laikas jums pamokslauti”. Pastorius atsakė: „Mane pagavo gailestis ir nusiminimas, jaučiuosi palaužtas ir negalintis suteikti vilties tiems žmonėms. Tik pažiūrėk. Tik pažiūrėk” ir parodė pirštu į miestą. Diakonas jam atsakė: „Taip, sere, aš žinau. Bet greitai prie to priprasite. Dabar laikas jums pamokslauti”.

Dr. Criswell pasakė:

„Kaip tik to aš ir bijau mūsų ir visose kitose bažnyčioje. Mes prie to priprantame. Žmonės yra prarasti – na ir kas? Jie neturi vilties – na ir kas? Galiausiai mes prie to priprantame ir praeiname pro šalį. Taip elgdamiesi mes labai skiriamės nuo Kristaus”. „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo.” (W. A. Criswell, Ph.D., The Compassionate Christ, Crescendo Book Publications, 1976, p. 58).

Kuomet Jėzus stovėjo ant Alyvų kalno tą dieną ir žiūrėjo į Jeruzalės miestą, kas galėjo pagalvoti, kad tik po keturiasdešimties metų jo nebebus? Kas galėjo pagalvoti, kad po vienos kartos Romos generolo Tito legionai sugriaus miesto vartus, sienas ir padegs Dievo šventyklą? Nieko nebeliks tik viena akmenų siena, kuri juosė Šventą Šventyklą. „Štai jūsų namai paliekami jums tušti”. Ir Jis verkė. Jėzus verkė dėl prarastų žmonių miest.

Kaškas klausia: „Bet pastoriau, ką mes galime padaryti?” Mes negalime išgelbėti visų žmonių. Mes net negalime išgelbėti daugumos žmonių. Bet mes galime išgelbėti kai kuriuos žmones. Jūs galite ateiti trečiadienį ir ketvirtadienį vakarae į evangelizaciją. Jūs galite ateiti į evangelizaciją šeštadienį vakare! Jūs galite nueiti ir juos pakvieti ateiti sekmadienį vakare! Jūs galite tai padaryti! Vieną dieną mūsų miesto gatvės bus pilnos nuolaužų, dūmų, kraujo ir mirties. Vieną dieną bus per vėlu ką nors gelbėti. Dabar, šią valandą žygiuokite pirmyn kaip kryžiaus kariai ir Avinėlio sekėjai. Dabar yra laikas padėti vargšams, prarastiems nusidėjėliams surasti Kristų, surasti atleidimą ir atrasti viltį! „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo.”

II. Antra, Jėzus verkia iš užuojautos.

Jis pasakė savo Mokiniams: „Mūsų draugas Lozorius... mirė” (Jono 11, 11; 14). Jis pasakė: „Einu, pažadinsiu jį” – tai reiškia prikels jį iš mirties. Taigi jie nuėjo į Lozoriaus namus Betanijoje. Pagonys kalbėjo apie „kapines”. Tačiau krikščionys kalba apie kitokias „kapines” – tai graikiškas žodis, kuris nurodo į miegojimo vietą kur mes palaidojame savo mirusiuosius kol Jėzus ateis ir juos pažadins. Tai yra tai ką Jėzus ketina padaryti Lozoriui. Tačiau Jis laukė keturias dienas, kad galėtų padaryti stebuklą, kuris liudytu Jo dievybę ir Jo jėgą, kad jie galėtų Juo patikėti.

Taigi Jėzus artinasi prie Lozoriaus kapo. Marija, Lozoriaus sesuo, Jėzui besiartinant susitinka su Juo.

„Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs.” (Jono 11, 33)

Originalo graikų kalboje tai reiškia, kad Jėzus visiškai palūžo, Jo krūtinė pasidarė sunki, jis raudojo, sunkiai kvėpavo, dejiavo (ĕmbrimaŏmai) – giliai įaudrintas, ritosi kaip jūros bangos audros metu, giliai sukrėstas, labai sukrėstas (tarassō). Ar kada taip esate pasijutę kai jūsų labai artimas žmogus mirė? Aš esu taip jautęsis. Aš esu buvęs palūžęs ir raudojau, dejiavau ir aimanavau. Aš esu buvęs giliai sukrėstas, kunkuliavau kaip verdantis vanduo, giliai įaudrintas. Esu patyręs tokį begalinį skausmą ir sunkumą tik kelis kartus savo gyvenime, tačiau jų užteko, kad suprasčiau kaip Jėzus jautėsi. Taip jaučiausi kada mano miela senelė, Mom Flowers mirė. Taip pasijaučiau kai buvau tarsi užkastas į liberalią Pietų baptistų seminariją. Taip pasijaučiau kai mano mamam Cevelia mirė. Nieko nėra tame blogo. Jėzus mums rodo Savo kančia, kad tai nėra nuodėmė kartais jausti gailestį. Jis labai gailėjausi ir užjautė Mariją, Mortą ir Lozoriaus draugus, kurie jam mirus raudojo.

Jėzus žinojo, kad Jis prikels Lozorių iš mirties po kelių minučių. Tačiau vis tiek Jis buvo palūžęs ir jautė didelį skausmą dėl paties mirties fakto ir skausmo, kurį ji atneša. Ir po dviejų eilučių vienuoliktame evangelijos pagal Joną skyriuje mums yra užrašyta trumpiausia eilutė visoje Biblijoje. Nors Jis kankinosi ir verkė Jėzus paklausė: „Kur jį paguldėte?” Jie atsakė jam: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk”. Tada trumpiausia eilutė:

„Jėzus pravirko.” (Jono 11, 35)

Jis susitapatino su Marijos ir Mortos liūdesiu, nes Jis taip pat mylėjo jo brolį Lorzorių. Jėzus susitapatina ir su mūsų liūdesiu bei kančia taip pat. Man gaila mūsų kartos jaunimo. Daugelyje bažnyčių jie nebegieda senų himnų – tų kurie paliečia širdį ir paguodžia sielą. Vaikai šiandien jų nebežino ir nebegali jų atsiversti sunkumų metu. Būtent senieji himnai buvo tie, kurie nešė mano sielą per tamsius laikus.

Kokį draugą mes turime Jėzuje,
   Visas mūsų nuodėmes ir sunkumus Jis neša!
Kokia privilegija atnešti
   Viską Dievui maldoje...
Ar galime rasti kitą tokį ištikimą draugą,
   Su kuriuo visomis mūsų kančiomis galėtume pasidalinti?
Jėzus žino visas mūsų silpnybes,
   Nešk jas Viešpačiui maldoje.
(“What a Friend We Have in Jesus” Joseph Scriven, 1819-1886).

“Jėzus pravirko.” (Jono 11, 35)

Brangios Jėzaus ašaros. Jėzaus užuojauta ir gailestingumas. Ačiū Dievui už Jėzaus užuojautą.

Dr. Henry M. McGowan su savo šeima pirmą kartą pasiėmė mane į baptistų bažnyčią kai aš dar buvau berniukas. Kartą jis pasakė man, kad aš jam kaip jo sūnus. Aš su šeima atvažiuodavome į Venon, Teksaso valstiją pas jį laikas nuo laiko. Vieno iš tų apsilankymu metu jis man davė lapą su eilėraščiu, kuris paaiškino daugelį dalykų. Jis buvo parašytas mergaitės Mary Stevenson, kuriai buvo tik 14 metų.

Vieną naktį aš sapnavau sapną.
Man bevaikštant paplūdimiu su savo Viešpačiu
Tamsiame dangaus skliaute blykstelėjo mano gyvenimo akimirkos.
Su kiekvienu blyksniu aš pastebėjau dvi poras pėdų smėlyje,
Vienos pėdos buvo mano, o kitos mano Viešpaties.

Blykstelėjus paskutiniai mano gyvenimo akimirkai
Aš pažvelgiau į pėdas smėlyje.
Pastebėjau, kad dažnai gyvenimo kelyje
Ypač pačiuose sunkiausiuose ir liūdniausiuose momentuose
Matyti tik viena pėdsakų eilė

Tai iš tiesų nustebino mane tad aš paklausiau apie tai Viešpaties.
„Viešpatie, tu sakei, kad kai nuspręsiu tave sekti
Tu visuomet eisi su manimi.
Tačiau aš pastebėjau, kad sunkiausiomis ir liūdniausiomis mano gyvenimo akimirkomis
Yra tik viena pora pėdų smėlyje.
Aš nesuprantu kodėl, Kodėl kada man labiausiai Tavęs reikėjo, Tu mane palikdavai?”

Jis pašnibždėjo: „Mano mielas vaike, aš tave myliu ir niekados tavęs nepaliksiu.
Niekada, niekada nepaliksiu tavęs sunkumų ir išbandymų metu
Kada tu matei tik vieną porą pėdų
Tai buvo laikai kada aš tave nečiau.”
   (“Footprints in the Sand” Mary Stevenson, 1922-1999; written in 1936).

Jėzus verkia dėl mūsų miestų – prarastų ir be vilties. Jėzus verkia kartu su mumis mus užjausdamas – kada mes liūdime.

III. Trečia, Jėzus verkia už mus kai Jis užtaria mus dėl mūsų nuodėmių.

Žydams 5, 7 sako:

„Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.” (Žydams 5, 7)

Tai Jėzus raudojantis Getsemanės Sode prieš Jo nukryžiavimą. Dr. Criswell pasakė:

„Kokia agonijos Getsemanės sode reikšmė? Kada Jis kentėjo agonijoje ir jam besimeldžiant „Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn” (Luko 22, 44). Pranašas Izaijas pasakė: „Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas”. Kažkokiu būdu, tai paslaptis, kurios pilnai negalime suvokti, Dievas padarė Jį nuodėme už mus. Nešdamas tą sunkumą ir svorį visų pasaulio nuodėmių Jis sušuko, skaudžiai ašarodamas sušuko: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė.” (ibid., p. 60).

Jėzus verkė stipriai ašarodamas, kad Dievas išsaugotų jo gyvybę Getsemanėje, kad Jis išliktų gyvas ir nuneštų mūsų nuodėmes Savo kūne ant kryžiaus kitą rytą. Ant Kryžiaus Jis sušuko: „Atlikta” (Jono 19, 30), tada Jis nulenkė savo galvą ir mirė. Stipriai ašarodamas Jis buvo prikaltas prie Kryžiaus, kad sumokėtų pilną kainą už mūsų nuodėmes.

Ant Kalvarijos kalno vieną baisų rytą,
   Ėjo Kristus, mano Gelbėtojas, pavargęs ir nusilpęs;
Dėl nusidėjėlių susidurdamas su mirtim ant Kryžiaus,
   Kad išgelbėtų mus nuo nesibaigiančios pražūties.
Palaimintas Atpirkėjas! Brangus Atpirkėjas!
   Atrodo, kad dabar aš Jį matau ant Kalvarijos medžio;
Sužeistą ir kraujuojantį, už nusidėjėlius besimeldžiantį –
   Mirštantį už mane!
(“Blessed Redeemer,” Avis Burgeson Christiansen, 1895-1985).

Aš prašau tavęs pasitikėti Jėzumi, kuris praliejo daug ašarų ir praliejo Savo Kraują ant Kryžiaus, kad išgelbėtų tave iš nuodėmės ir Teismo. Dabar Jis yra Danguje, Dievo dešinėje. Ateik pas Jį su paprastu tikėjimu ir pasitikėk Juo. Jo brangus Kraujas apvalys tave nuo visos nuodėmių ir duos tau amžiną gyvenimą. Amėn. D. Chan, prašau palydėkit mus maldoje.

Jei šis pamokslas palaimino tave, prašau, atsiųsk elektroninį laišką dr. Hymeriui ir pasakyk jam apie tai. KADA RAŠYSI DR. HYMERIUI, PARAŠYK, IŠ KOKIOS ŠALIES RAŠAI, NES KITAIP JIS NEGALĖS TAU ATSAKYTI. Dr. Hymerio el. pašto adresas: rlhymersjr@sbcglobal.net (paspauskite čia). Dr. Hymeriui jūs galite rašyti bet kuria kalba, tačiau jei galite, parašykite angliškai. Jei rašysite Dr. Hymerio paštu, jo adresas yra P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Jūs galite jam paskambinti: (818) 352-0452.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Jūs galite parašyti Dr. Hymeriui elektroninį laišką adresu: rlhymersjr@sbcglobal.net arba
nusiųsti paprastą laišką į pašto dėžutę: P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Arba
galite jam paskambinti tel.: (818)352-0452.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Raštą prieš pamokslą skaitė Mr. Abel Prudhomme: Luko 22, 39-44.
Solo giesmę prieš pamokslą atliko Mr. Benjamin Kincaid Griffith:
“Blessed Redeemer” (Avis Burgeson Christiansen, 1895-1985).