Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Jėzus aiškiai pasakė: „jeigu neatsiversite… niekaip neįeisite į dangaus karalystę.“ Taigi, Jis tobulai paaiškino, kad jums reikia patirti atsivertimą. Jis pasakė, kad jei nepatirsite atsivertimo „neįeisite į dangaus karalystę.“

Šį rytą aš papasakosiu, kas nutinka asmeniui, kuris patiria tikrą atsivertimą. Atkreipkite dėmesį, jog aš pasakiau apie „tikrą“ atsivertimą. Taikydami „nusidėjėlio maldą“ ir kitas sprendimų formas milijonai žmonių patyrė netikrą atsivertimą.

Pas mus bažnyčioje yra keletas žmonių, įskaitant ir mano žmoną, kurie atsivertė pirmą karą išgirdę aiškiai skelbiant Evangeliją. Tačiau jie visi yra suaugę žmonės, kurie prieš jiems išgirstant Evangeliją, jau buvo paruošti gyvenimo aplinkybių. Nei vienas iš jų nebuvo mažas vaikas. Daug daugiau atsivertimų įvyko tarp jaunų žmonių, kurie pas Kristų atėjo kelis mėnesius ar net kelis metus nuolat besiklausydami evangelinių pamokslų. Sperdženas pasakė: „Galbūt ir pasitaiko kas nors panašaus į tikėjimą iš pirmo žvilgsnio, tačiau įprastai mes ateiname prie tikėjimo palaipsniui” (C. H. Spurgeon, Around the Wicket Gate, Pilgrim Publications, 1992 reprint, p. 57). Štai tikėjimo „etapai“, kuriuos praeina dauguma žmonių.

I. Pirma, jūs lankote bažnyčią ne norėdami atsiversti, bet dėl visai kitų priežasčių.

Beveik visi, įskaitant ir mane, pirmą kartą ateina į bažnyčią dėl „netinkamų“ priežasčių. Aš į bažnyčią atėjau būdamas paauglys, nes mūsų artimiausi kaimynai pakvietė mane kartu su jais nueiti į bažnyčią. Taigi, aš pradėjau lankyti bažnyčią 1954 metais, nes buvau vienišas, o mano kaimynai buvo draugiški ir dėmesingi man. Tai nėra „teisinga“ priežastis, ar ne? Aš „išėjau į priekį“ po pirmojo išgirsto pamokslo ir buvau pakrikštytas daug nieko neaiškinant. Manęs net nepaklausė, kodėl aš išėjau į priekį. Štai taip aš tapau baptistu. Tačiau aš nebuvau atsivertęs. Aš atėjau į bažnyčią, nes mano kaimynai buvo man draugiški, o ne todėl, kad norėjau būti išgelbėtas. Dėl tos priežasties aš patyriau daug sunkumų, kurie tęsėsi septynerius metus, kol 1961 m. rugsėjo 28 dieną aš galiausiai atsiverčiau girdėdamas Dr. Charlzo J. Woodbridžo pamokslą Biolos koledže (dabar Biolos universitetas). Tai buvo diena, kai aš pasitikėjau Jėzumi, ir Jis apvalė bei išgelbėjo mane nuo nuodėmės.

Na, o jūs? Gal ir jūs atėjote į bažnyčią, nes buvote vienišas, o gal dėl to, kad dar vaikystėje tėvai atvedė jus į bažnyčią? Jeigu šį rytą jūs esate čia dėl įpročio, nes nuo vaikystės „užaugote“ bažnyčioje, tai dar nereiškia, jog esate atsivertęs. O gal jūs atėjote į bažnyčią kaip ir aš, dėl to, kad buvote vienišas ir kažkas jus pakvietė, nes tie žmonės buvo jums malonūs? Jei taip, tai dar nereiškia, jog esate atsivertęs. Supraskite mane teisingai. Aš džiaugiuosi, kad jūs vėl esate čia, ir nesvarbu, ar iš įpročio, ar dėl to, jog esate vienišas, kaip ir aš buvau, kai man buvo trylika metų. Tai yra suprantamos priežastys, dėl ko jūs lankotės bažnyčioje, tačiau tai jūsų neišgelbės. Tam, kad būtumėte išgelbėtas, jums reikia tikro atsivertimo. Jūs iš tiesų turite trokšti Jėzaus išgelbėjimo. Tai yra „teisinga“ ir vienintelė priežastis, kuri išgelbės jus iš nuodėmingo gyvenimo.

Nėra nieko blogo, jei esate čia dėl įpročio ar dėl vienišumo. Tiesiog tai nėra priežastis. Kad atsiverstumėte, jūs turite norėti kažko daugiau, o ne vien tik jaustis geriau lankydamas bažnyčią.

II. Antra, jūs pradedate suprasti, kad Dievas iš tiesų yra.

Gali būti, jog dar prieš ateidamas į bažnyčią jūs suvokėte, jog Dievas egzistuoja. Tačiau dauguma žmonių, dar prieš susidurdami su Evangelija, miglotai ir neaiškiai įsivaizduoja Dievą. Jeigu jūs čia dėl to, kad jus kažkas atsivedė, greičiausiai tai susiję ir su jumis.

Jeigu jūs užaugote bažnyčioje, jūs jau nemažai žinote apie Raštą. Jūs lengvai galite rasti tam tikrą nuorodą Biblijoje. Jūs žinote išgelbėjimo planą. Jūs žinote daug Biblijos eilučių ir giesmių. Tačiau Dievas jums vis dar yra nerealus ir miglotas.

Nesvarbu, ar esate naujokas, ar užaugote bažnyčioje, kažkas pradeda vykti. Jums pradeda aiškėti, jog Dievas iš tiesų yra – tai ne tik paprasti pokalbiai apie Dievą. Dievas jums tampa labai realus asmuo.

Nuo pat ankstyvos vaikystės aš jau turėjau miglotą, neaiškų tikėjimą Dievu. Tačiau apie „didį ir galingą Dievą“ (Nehemijo 1, 5) iš Biblijos aš sužinojau tik tada, kai man suėjo penkiolika metų, po to, kai aš su savo kaimynais jau daugiau kaip du metus lankiausi baptistų bažnyčioje. Tą dieną, kai mano močiutę laidojo kapinėse, aš nubėgau už medžių ir dusdamas bei prakaituodamas kritau ant žemės. Netikėtai Dievas nusileido ant manęs – aš supratau, kad Jis realus, ir kad Jis visagalis, ir net bauginantis savo šventumu. Tačiau aš vis dar nebuvau atsivertęs.

Ar esate kažką panašaus patyręs? Ar Dievas yra realus asmuo jūsų gyvenime? Tai ypatingai svarbu. Biblija sako:

„O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra.“ (t.y. Jis egzistuoja) (Žydams 11, 6).

Kad tikėti Dievu, reikia nors kažkokio tikėjimo, tačiau tai nėra gelbstintis tikėjimas. Tai nėra atsivertimas. Mano mama dažnai sakydavo: „Aš visada tikėjau Dievu“. Ir aš nė kiek neabejoju, kad ji tikėjo. Ji nuo vaikystės tikėjo Dievu. Tačiau ji nebuvo atsivertusi iki tol, kol jai suėjo 80 metų. Jos tikėjimas buvo svarbus, tačiau yra kažkas daugiau, kas turi įvykti su žmogumi, kad jis iš tiesų atsiverstų.

Tokiu būdu aš stengiuosi pasakyti, jog šiandien iš ryto jūs galbūt atėjote į bažnyčią nesuvokdami Dievo tikrumo. Galiausiai kai kurie lėčiau, o kai kurie greičiau patirs, kad Dievas iš tiesų egzistuoja. Tai yra antrasis etapas, tačiau tai dar nėra atsivertimas.

III. Trečia, jūs suprantate, jog įžeidėte ir supykdėte Dievą savo nuodėme.

Biblija sako: „Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.“ (Romiečiams 8, 8). Jūs pradedate suvokti, jog būdamas neatsivertęs, jokiais savo darbais jūs negalite patikti Dievui. Faktiškai jūs pradedate suprasti, jog esate nusidėjėlis. Kasdien „savo neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės“ (Romiečiams 2, 5). Biblija sako:

„Dievas kasdien rūstinasi ant nedorėlių.“ (Psalmė 7, 11)

Po to, kai atrasite, jog Dievas iš tiesų egzistuoja, pradėsite suvokti, jog Dievas yra įžeistas jūsų nuodėmės. Jūs taip pat įžeidėte Dievą Jo nemylėdamas. Jūsų padarytos nuodėmės buvo prieš Dievą ir Jo įsakymus. Jums pasidarys visiškai aišku, kad tai yra tiesa. Tuomet jūsų meilės Dievui stoka atsiskleis prieš jus kaip didžiulė nuodėmė. Dar daugiau, jūs pradėsite suprasti, kad jūsų prigimtis yra nuodėminga, kad jumyse nėra nieko gero, kad jūsų širdis yra nuodėminga.

Šį etapą puritonai vadindavo „prabudimo“ etapu. Tačiau negali būti jokio prabudimo, jeigu nebus aštraus nuodėmės pojūčio ir gilaus savęs pasmerkimo. Jūs pasijusite kaip Johnas Newtonas, kuris užrašė:

Viešpatie, koks šlykštus aš esu, nešventas ir nešvarus!
Kaip aš galiu išdrįsti ateiti su tokia nuodėmės našta?

Ar šioj sugedusioj širdy gali apsigyventi Tu?
Knibždėte knibžda! Kiekvienoj daly, blogybes aš matau!
   (“O Lord, How Vile Am I,” John Newton, 1725-1807).

Po to jūs pradedate giliai mąstyti apie vidines savo proto ir širdies nuodėmes. Jūs galvosite: „Mano širdis yra labai nuodėminga ir labai toli nuo Dievo“. Tai jus sukrės. Jūs būsite labai nuliūdęs ir sukrėstas savo nuodėmingų minčių ir meilės Dievui stokos. Šiame etape jūs būsite giliai sunerimęs dėl savo širdies šalčio Dievo atžvilgiu. Pradėsite suvokti, kad žmogus su tokia nuodėminga širdim neturi vilties. Jūs pamatysite, jog Dievas teisus ir tik įvykdys teisingą valią, nusiųsdamas jus į pragarą, nes jūs to nusipelnėte. Štai kaip jūs mąstysite, kai iš tiesų būsite dvasiškai prabudęs ir suvoksite, jog įžeidėte Dievą ir supykdėte Jį savo nuodėme. Šis prabudimo etapas yra labai svarbus, tačiau tai dar nėra atsivertimas. Asmuo, kuris mato, koks jis yra nusidėjėlis, jau prabudęs, tačiau dar neatsivertęs. Atsivertimas yra daug daugiau nei įtikinimas nuodėme.

Galbūt suvokimas, jog nepatinkate Dievui, ateis netikėtai, o gal toks suvokimas atsiras iš paprasto žinojimo ir išaugs į platesnį supratimą, kad Dievas buvo įžeistas ir yra labai nepatenkintas jumis. Tik tada, kai visiškai prabusite suprasti, jog esate nuodėmingas ir nešventas, jūs būsite pasiruošęs ketvirtajam ir penktajam atsivertimo „etapui“.

Čarlzas Sperdženas pradėjo suvokti savo nuodėmę, kai jam buvo penkiolika. Jo tėvas ir senelis buvo pamokslininkai. Jie gyveno tais laikais, kai modernus „apsisprendimas“ dar nebuvo užtemdęs tikro atsivertimo prasmės. Todėl jo tėvas ir senelis „nespaudė“ jo paviršutiniškai „apsispręsti dėl Kristaus“. Vietoj to jie laukė, kol Dievas atliks pagrindinį jo atsivertimo darbą. Manau, jie buvo teisūs.

Kai Sperdženas buvo penkiolikos metų, jis pagaliau giliai suvokė nuodėmę. Jis paaiškino savo prabudimą ir nuodėmingumo suvokimą šiais žodžiais:

Staiga aš susitikau su Moze, laikančiu Dievo įstatymą savo rankose. Jam žiūrint į mane, atrodė, kad jis tiria mane savo ugningomis akimis. Jis pasakė man perskaityti dešimt Dievo žodžių – dešimt Dievo įsakymų. Man juos skaitant, atrodė, kad jie visi susijungė kaltindami ir pasmerkdami mane Dievo šventumo akivaizdoje.

Per šį patyrimą jis suprato, jog yra nusidėjėlis Dievo akyse, ir kad jokia „religija“ ar „geri darbai“, nepriklausomai nuo jų kiekio, negali jo išgelbėti. Jaunasis Sperdženas praėjo per didelių kančių periodą. Jis bandė įvairiais būdais užsitarnauti ramybę su Dievu savo pastangomis, tačiau visi jo bandymai susitaikyti su Dievu buvo nesėkmingi. Tai atveda mus prie ketvirtojo atsivertimo etapo.

IV. Ketvirta, jūs bandote užsitarnauti savo išgelbėjimą arba išmokti, kaip išsigelbėti.

Prabudęs žmogus jaučiasi nuodėmingas, tačiau kol kas dar neatsiverčia į Jėzų. Būtent tokioje būsenoje yra žmonės, kuriuos apibūdina pranašas Izaijas, sakydamas: „mes slėpėme nuo jo savo veidus… ir mes jį nieku laikėme“ (Izaijo 53, 3). Mes panašūs į Adomą, kuris žinojo, kad yra nuodėmingas, tačiau slėpėsi nuo Gelbėtojo ir bandė paslėpti savo nuodėmę figos lapais (Pradžios 3, 7-8).

Panašiai kaip Adomas, prabudęs nusidėjėlis bando kažką daryti, kad išgelbėtų save nuo nuodėmės. Jis bando „išmokti“ kaip išsigelbėti. Tačiau greitai žmogus supranta, kad „išmokimas“ neatneš jam jokios naudos ir kad jis yra „nuolat besimokantis ir vis nesugebantis pasiekti tiesos pažinimo“ (2 Timotiejui 3, 7). Gali nutikti taip, kad žmogus ieškos ne paties Jėzaus, o tik tam tikro „jausmo“ vietoj Jėzaus. Kai kurie iš tų žmonių, kurie ieško „jausmo“, vargina save ištisus mėnesius, nes „jausmu“ niekas nėra išgelbstimas. Sperdženas buvo prabudęs ir giliai suprato savo nuodėmingumą. Tačiau jis netikėjo, kad gali būti išgelbėtas tiesiog pasitikėdamas Jėzumi. Jis pasakė:

Prieš man ateinant pas Kristų, aš sau sakiau: „To negali būti, kad jei aš patikėsiu Jėzumi toks koks esu, aš būsiu išgelbėtas. Aš turiu kažką pajusti, aš turiu kažką padaryti.“

Tai atveda jus prie penktojo etapo.

V. Penkta, galiausiai jūs ateinate pas Jėzų ir pasitikite vien tik Juo.

Galiausiai jaunasis Sperdženas išgirdo vieną pamokslininką sakant: „Pažvelkite į Kristų... Nėra prasmės žiūrėti į save patį... Pažvelkite į Kristų“. Po visų tų kančių, sunkių vidinių išgyvenimų ir skausmų Sperdženas pagaliau pažvelgė į Jėzų ir pasitikėjo Juo. Jis pasakė: „Aš buvau išgelbėtas Jėzaus krauju! Aš norėjau šokinėti iš džiaugsmo visą kelionę namo.“

Po visos šios kovos ir abejonių jis nustojo ieškoti kažkokio jausmo savyje. Jis paprasčiausiai pasitikėjo Jėzumi ir Jėzus nedelsiant jį išgelbėjo. Tą pačią akimirką jis buvo apvalytas nuo nuodėmės Jėzaus Kristaus krauju! Tai taip paprasta, tačiau tai yra pats svarbiausias patyrimas, kokį asmuo gali patirti. Tai, mano drauge, ir yra tikrasis atsivertimas! Biblija sako: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas“ (Apaštalų darbų 16, 31). Josefas Hartas pasakė:

Momentas, kada nusidėjėlis atsiverčia,
   Ir patiki nukryžiuotu Dievu,
Atleidimą iš karto gauna,
   Atpirkimas pilnas per Jo kraują.
(“The Moment a Sinner Believes,” Joseph Hart, 1712-1768).

Išvada

Jėzus pasakė:

„Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę.“ (Mato 18, 3)

Kaip ir pagrindinis Piligrimo kelionės veikėjas, nesutikite su jokiu paviršutinišku „sprendimu dėl Kristaus“. Ne! Ne! Įsitikinkite, kad jūsų atsivertimas yra tikras, nes jeigu jūs iš tiesų nesate atsivertęs, „niekaip neįeisite į dangaus karalystę” (Mato 18, 3).

Kad patirtumėte tikrą atsivertimą:

1.  Turite iš tiesų suvokti, kad iš tiesų Dievas yra – tikras Dievas, kuris pasmerkia nusidėjėlius į pragarą ir po mirties paima į dangų išgelbėtuosius.

2.  Giliai viduje jūs turite suvokti, kad esate nusidėjėlis, giliai įžeidęs Dievą. Tai gali tęstis ilgai (kai kuriems trumpiau). Vienas iš mūsų pastorių Dr. Caganas pasakė: „Aš praleidau daug bemiegių naktų, daug mėnesių kol Dievas man tapo realus. Šį savo gyvenimo periodą galiu apibūdinti kaip du metus dvasinių kančių“. (C. L. Cagan, Ph.D., From Darwin to Design, Whitaker House, 2006, p. 41).

3.  Turite žinoti, kad nieko negalite padaryti gero, kad sutaikintumėte save su įžeistu ir piktu Dievu. Visiškai niekas iš to, ką pasakysite, išmoksite, padarysite ar pajusite negali jums padėti. Ši mintis turi labai aiškiai atsispindėti jūsų širdyje ir jūsų prote.

4.  Turite ateiti pas Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, ir būti apvalytas nuo savo nuodėmės Jo krauju. Dr. Caganas pasakė: „Aš prisimenu tas akimirkas, sekundes, kada aš pasitikėjau Jėzumi... Atrodė, jog aš tikrai atsidūriau Jėzaus Kristaus artybėje ir Jis apsireiškė man tam tikru būdu. Daug metų gręžiausi nuo Jo, nors Jis visuomet buvo pasiruošęs mane priimti ir su meile siūlė man išgelbėjimą. Tą vakarą aš supratau, kad atėjo laikas Juo pasitikėti. Aš aiškiai žinojau, kad arba turiu ateiti pas Jį, arba nusigręžti nuo Jo amžinai. Tuo momentu, per kelias sekundes aš atėjau pas Jėzų. Aš nustojau būti netikintis, savimi pasitikintis bedievis. Aš pasitikėjau Jėzumi Kristumi. Aš Jį įtikėjau. Tai buvo taip paprasta... Visą savo gyvenimą aš bandžiau nuo Jo pabėgti, bet tą vakarą aš atsigręžiau į Jį ir tiesiai nuėjau pas Jėzų Kristų“ (C. L. Cagan, ibid., p. 19). Tai yra tikrasis atsivertimas. Tai turite patirti, kad atsiverstumėte į Kristų Jėzų! Ateikite pas Jėzų ir pasitikėkite Juo! Jis išgelbės jus ir apvalys nuo bet kokios nuodėmės krauju, kurį Jis praliejo ant Kryžiaus! Amen.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete.
www. rlhsermons.com arba www.realconversion.com
Paspauskite ant nuorodos “Sermon Manuscripts.”

Jūs galite parašyti Dr. Hymeriui elektroninį laišką adresu: rlhymersjr@sbcglobal.net arba
nusiųsti paprastą laišką į pašto dėžutę: P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Arba
galite jam paskambinti tel.: (818)352-0452.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Prieš pamokslą meldėsi p. Abel Prudhomme.
Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Benjamin Kincaid Griffith:
“Amazing Grace” (John Newton, 1725-1807).